|° Intoxicated ° | SUSTABDYTA

19.

- S.p

Izabelė minėjo, jog žmogui agonijoje per akis pereina visas gyvenimas per septynias minutes. Bet turbūt čia nėra tiek daug tiesos arba... Nežinau.
Prieš akis išdygo apsiniaukusio vakaro vaizdas pro mašinos langą, girdėjosi perkūnija, blaškiusi orą skrodžiančius paukščius, kurie skubėjo į savo slėptuves. Neįprastai gerai užuodžiau levandas ir iškart supratau, jog esu Aleksėjaus mašinos salone, ant užpakalinės sėdynės, kur kažkodėl tas kvapas visada jutosi ryškiausiai.
- Kur vežamės paneles į pasimatymą?- išgirdau Aleksėjaus, brolio, balsą iš vairuotojo vietos ir atsisukau į jį.- Į kavinę?
-  Eik tiktais,- jo mergina nusijuokė, sėdėdama šalia vaikino.
Pats pajutau, kaip kažkas spustelėjo mano ranką, tad atsigręžiau. Izabelė...
- Kiek mačiau šiandien, visi restoranai perpildyti,- prabilau.- Reiktų kitokios alternatyvos.
- Nereikia tų prašmatnumų, galim varyti į paprastesnę vietą,- Izabelė prisiglaudė prie mano peties apkabindama mano ranką. Ji žinojo, jog toks veiksmas mano apatišką veido grimasą bet kada gali paversti šilta šypsena.
- Ar tikrai, miledi?- Aleksėjus pažiūrėjo į mus per automobilio veidrodėlį. Palinksėjus abiejoms merginoms, šis tyliai sukikeno.- Na, tuomet lekiam.
Nuostabu ar ne - nuvažiavome į užmiestį, sustojome nuošalioje automobilių aikštelėje ir nuėjome su vaikinu prie greito maisto kiosko.
- Neįžeisim jų?- paklausiau, būdamas kažkoks neužtikrintas.
- Kalbi taip, lyg savo Izabelės nepažinotum nuo pat vaikystės.
Tarė ir užsakė gruzdintų koldūnų, prie to pačio pagriebęs keletą skardinių su gazuotais nealkoholiniais gėrimais. Kai grįžome su laimikiu į mašiną, parodėme, ką nupirkome.
- O, mus tikrai gerai pažįsta,- Izabelė pakštelėjo į mano žandą, tą patį padarė ir Aleksėjui.- Seruška, nepavydėk,- krizeno, paimdama maišelį su maistu ir skardine.
Prisiminimas nukrypsta toliau nuo šio pokalbio, kuris turėjo tęstis prieš vėl važiuojant į kokią nors atokią vietą ramiai praleist laiką.
Ir štai. Pastatėme mašiną prie pat Suomijos įlankos (man patinka faktas, jog ši vieta yra prie pat Sankt Peterburgo) su vaizdu į akmenuotą paplūdimį, patys išlipome atsidarę mašinos dureles. Valgėme, skanavome nealkoholiniais gėrimais, pasileidome ,,Rasputin" visu garsu mašinos grotuve. Kone pilnomis burnomis pradėjome dainuoti, ritmingai kinkuoti galvas apšviesti mėnulio, kurio spindesys tiesė kelią paplūdimiui. Iš kitos pusės vis dar girdėjosi griaustinis, bet tai mūsų neišbaidė. Akimirka paprasta. Bet ji kažkodėl man pasirodė prieš mirtį realiame gyvenime, kad ir ką tai galėtų reikšti.
Pamačiau, kaip šalimais ėjo du vidutinio amžiaus Medžiotojai, pažiūrėjo į mus, sustojo. Nesunku atskirti Medžiotoją iš jo uniformos, ypač didelio herbo su persmeigtu drakonu, kurį laiko priešais krūtinę širdies vietoje (jis ir apsaugo nuo mirtino šūvio). 
- Ką jie čia daro?- išgirdau, kaip vienas iš jų prabilo.
Bet dainuoti nustojome tik aš ir Aleksėjaus mergina.
- Jėtus, Fenia, leisk jaunimui pasilinksminti,- antras pasivaipė.
- Na, jei jau jie, tai ir mes tada irgi,- pirmasis Medžiotojas pagūžčiojo pečiais.- Einam į alinę.
Ir visai nenuostabu, kad atvyksta daug Medžiotojų atlikti medžioklės misijas Rusijoje, nes vietiniai nesusitvarko su darbu nė motais.

Bet staiga tamsa pasiglemžė viską. To realiai nebuvo... Turbūt mirštu. Septynios minutės man parodė gyvenimo akimirką, po kurios sekė pasipiršimas. Bet turbūt trūko dar keletos minučių, kad galėčiau išgyventi akimirką iš naujo. Jau esu pasiruošęs iškvėpti paskutinį oro gūsį, kurį taip sunku įkvėpti į perštinčius plaučius. 

Bet nepanyru į amžinos tamsos gelmę. Skauda kaklą, toks jausmas, jog jis išniręs. Gal kabu ant to medžio. Gal jau esu negyvas, tik siela nepalieka kūno. Tamsa taip pat akina mano akis, bet pradedu girdėti pažįstamus balsus. Pirmiau atrodo, jog jie tokie neryškūs, toli toli, bet po to jie pradeda ryškėti. Kažkas liečia mano kaklą, nosį pasiekia tirštas rūsio kvapas. Tai arba aš lavonas, arba tikrai jau vaidenasi.
- Paduok daugiau binto,- išgirstu. Francas?
Lėtai pramerkiu akis. Blausiai apšviestas Eiros rūsys, raudonplaukis priešais mane su bintais rankose. Nemiriau.
- Prabudo,- vaikinas sušnabžda ir pažiūri kiton pusėn.
Nuseku jo žvilgsnį nepasukdamas galvos ir čia pat pamatau susigūžusio Lenhardo figūrą su telefonu rankoje. Jis sėdi ant žemės, už jo stovi Eneiros siluetas su pistoletu rankoje, įremtu į Medžiotojo galvą. 
- Sveikas, Švarcmanai,- jis prabyla dusliu laužytu balsu, kurio dar nesu išgirdęs iš jo lūpų.- Žinau, žinau, šneku angliškai, bet mano užsieniečiai draugai nori girdėti, ką šneku... Mano racijas išsikrovė, negaliu susisiekti su gauja... Taip, taip, gali pranešti jiems, kad turiu reikalų ir tegul važiuoja namo?.. Ačiū,- lėtai nuleidžia ranką su telefonu žemyn. 
- Šaunuolis,- Eneira pasako neatitraukdama pistoleto nuo sėdinčiojo galvos ir kita ranka traukia ginklus iš ant jo esančių dėklų.
Kai labiau pradedu gaudytis aplinkoje mažiau baltuojant akyse, vėl jaučiu individų auras. Francas sustiprėjęs, Eiros aura nuo įprasto septyneto pakilusi į devynetą. O Lenhardo... jei matyčiau auras kaip skaičius virš galvos, jo skaičiai po kablelio mažėtų sekundėmis ir priešais save matyčiau silpną vienetą... Silpną skaičių, kuris vos tepadeda vaikinui įtraukti orą į plaučius ir... egzistuoti. Net suabejoju, ar ten išvis Lenhardas, tas vaikinas, kuris nuginkluojamas. Kad ir kaip būtų gaila matyti jį tokį neįprastai, ne, tragiškai silpną, pradedu abejoti, ar išties jam patinku. Ar išties jis mane myli - kas per padaras kartų savo mylimą žmogų?
Žinoma, jis nežinojo, kad esu Kitoks. O gal žinojo, bet negalėjo priimti tokios tiesos... Ne. Visgi jis vos manęs nenužudė, privertė dabar gulėti rūsy subintuotu kaklu bei pilvu, kurį žvėriškai peršti. 
Jis neatsisuka. Net kai nepaklausęs raudonplaukės nurodymo atsukti rankas, kad ši galėtų jas supančioti virve, gauna spyrį galvon, Medžiotojas nė urzgia, nė keikiasi - tik inkšteli ir labiau susigūžia. 
- Na, va, kuo viskas baigėsi,- Francas užtepa dar kažkokį aliejų ant mano kaklo ir suniurzgia.- o jogurto tai neparnešei, Rabe. O aš dar alkanas.
- Parnešiu tau tą jogurtą iš kambario,- Eneira taria pakankamai rimtai, jau rišdama Lenhardo rankas, kuris sėdi kaip leisgyvis.- Mane ir Sereną Klaustukų formose matė, o tai negerai. Medžios. Mirsim,- šneka šiek tiek padraikom mintim.- Saugiausia šalis tapo pavojingiausia.- atsigręžia.- Mums trims tai tikrai. Tuolab vienas iš grupės pranešė, jog Medžiotojai jau tikrina kiekvienus namus.
- Turi dar tą žemėlapį?..- tyliai paklausiu ir sukrenkščiu - skauda balso stygas.
- Ach, taip,- Eira išsitraukia telefoną, kai sudeda Lenhardo ginklus kuo toliau nuo jo, ant staliuko.
- Tai tu dabar Kitokių pusėje, Francai?- Lenhardas vos girdimai paklausia. Auros skaičiai nustoja kristi, bet ir nekyla. 
Raudonplaukis vienu metu atrodo išsigandęs ar pasimetęs, bet netrukus sugniaužia kumščius, jo kaktą išvagoja pora raukšlių.
- Leni, priešų, kurie yra tokie kaip aš, pusė man žeria kelią link laisvės. O aš noriu gyventi,- nueina prie savo brolio.- Ach, šėtone, dar noriu pagyventi.

___________________________________

A/n long time no see. A breakdown does its work. Nuobodžios dalys, bet, na, ką padarysi - norint pereiti į veiksmą, reikia kažkokio sujungimo.
p.s. įmečiau Sereno pav, kurį neseniai nupiešiau. 
Love you, readers

- Kristamy