|° Intoxicated ° | SUSTABDYTA

9.

-S.p

O, dieve... matau viską per langą, kaip Šira nudrimba su durklu krūtinėje, jos kraujas sruvena purvinu cementu mažais upeliukais, kurie greitai susilieja kartu su tekančiu vandeniu. Turėčiau save graužti iš vidaus dėl to, jog nė nebandžiau gelbėti draugės, bet žinau, jo to nebūtų pavykę padaryti - nesu įvaldęs savo galių ir... matant, jog jie sugebėjo be sąžinės graužaties nužudyti artimą savo šeimos draugę, patsai aš irgi nebūčiau išimtis, tuomet auka būčiau tapęs ir aš.
Kai, stebėdamas juos iš tolo, nebematau jokių ženklų, kurie dar suteiktų vilties, jog mergina yra gyva, du visiškai nematyti Medžiotojai, kurie ją prieš tai čia atitempė, dabar nutempia jos kūną už riešų, jos kojas velkant per žemę, paskui ją paliekant kraujo žymes. Tuo tarpu vaikinai grįžta į namą ir, man nespėjus nė mirktelėti, prieš akis išdygsta rudaplaukis.
- Gi gražiai paprašiau, kad nežiūrėtum pro langą,- jis numykia, atrodo piktas, bet staiga suima mane už pečių, pritraukia mane arčiau, turbūt norėdamas apkabinti.
Tai... jis ką tik nužudė mano draugę, ir savo draugę, o jau dabar apkabina mane švelniai, prispausdamas savą krutinę prie manosios, lyg jis nebūtų joks Medžiotojas, o tik įsijautęs į savo pomėgį vlogeris ir baleto šokėjas.
- Žinau, bet kaip gi nežiūrėsiu į tai, ką tu čia planavai daryti? Ta jūsų ,,kova" nė nebuvo sąžininga. Jūsų buvo keturi, o ji tik viena,- kalbu, kas tik tešauna į galvą.- beje, man atrodo, kad tavo brolis naudojo..,- atsidūstu.- nesvarbu.
- Jis nebus dar vienas Kitoks, m?- Francas ateina trindamasis žandą, į kurį snapu kirto paukštis iš prieš tai pakilusio jų būrio.
- Ką?- rudaplaukis sugriežia akimis, it būtų pasiutęs, ir nepaleidžia manęs.
- Nu, o ką? Ar kažką prarasim, jei patikrinsim?
- Prarasim jo pasitikėjimą mumis ir sukelsi tu jam bereikalingą skausmą. Tad baik, jis tėra paprastas žmogus. Taip, Serenai?
- Mhm,- lieku visai sumišęs, tad atitraukiu Lenhardo rankas nuo savęs, apsisuku ir nueinu link durų. Net jei ir būčiau žmogus, tikrai mano pikta reakcija į nužudymą būtų natūrali.
- Tai ką, brol, tu taip juo aklai pasitiki juo nė nepatikrinęs, kai jis tiesiog tau pasako ,,mhm"?- raudonplaukis neatslūgsta.
- Taip, Francai, aš juo aklai pasitikiu,- jo brolis šaltai atšauna.
- Malonu iš tavo pusės, Lenhardai,- tariu. Šis klausosi ir prisliūkina, užstodamas man tarpdurį.- Aš jau geriau eisiu, jaučiuosi prastai.
- Tai gal pasilik čia šiąnakt ar bent iki vakaro – gi lyja, o tu dar susirgsi,- mykia, bandydamas mane įkalbėti.
- Niekis, grįšiu autobusu,- prisiverčiu save šyptelėti (sunkoka nepadaryti perkreiptos grimasos) ir paglostau Lenhardo žandą.
Medžiotojas, atrodo, išsilydo vietoje, kai jį paliečiu, jo įtūžis dėl brolio pasisakymų atslūgsta per akimirką. Bent turbūt atradau jo silpnąją vietą. Tikrai jam patinku.
Jis vis bando mane perkalbėti, bet aš kategoriškai atsisakau pasilikti. Atsisveikinęs išdumiu iš tos gatvės kuo greičiau, kurioje buvo įvykdyta merginos žmogžudystė.

Po to įvykio sekančią savaitę neįvyksta jokių naujų susirėmimų, tad su šiek tiek ramesne sąžine rytais einu mokytis vokiečių kalbos, o iškart po jų skubu į vietinį viešbutį dirbti tvarkytoju bei valytoju. Fiziškai darbas nuvargina, kiekvieną dieną lieku su paraudusiomis rankomis, bet daugiau negaliu rasti jokio darbo šiame miestelyje, kuriame priimtų nekalbantį vokiškai – visgi Brambergas yra kurortinė vieta ir dauguma darbo vietų susijusi su bendravimu su įvairaus plauko žmonėmis. Visą tą laiką buvau palikęs telefoną išjungtą, kad pailsėčiau nuo visų, išvalyčiau galvą nuo įkyrių minčių (mano sėkmei, visa tai suveikė), tad po to laiko, kai nueinu į parduotuvę bei įsijungiu mobilųjį, į mano pranešimų skiltį prieina krūvos praleistų skambučių ir žinutės su Evelinos ,,tu gyvas?!", ,,prigavo? Dar gyvas?! Ach, jei negyvas, taigi neatrašytum... Bet ir neatrašai!!!" ir Lenhardo pranešimais pilnais atsiprašymų ir saldžiausių žodžių. Jau ruošiuosi skambinti raganai, bet man vos nuėjus į daržovių skyrių išvystu priešais save Eirą. Ši į savo pirkinių krepšį deda maišelį su šampinionais, bet pakėlusi žvilgsnį ir mane išvydusi sustingsta, spokso, po kelių akimirkų pribėga ir suspaudžia mane glėby, nerūpestingai numesdama pustuštį krepšį ir savo rankinę ant žemės.
- Galvojau, kad tu miręs..,- ji tyliai išlemena. Jausmas, lyg ji tuojau pratrūks.- Ar man tik vaidenasi?..- žiūri tiesiai man į akis.- Serenai?..
- Aš gyvas, nusiramink, tikrai nesu iliuzija,- lėtai paglostau merginos nugarą, o ši stipriau įsikniaubia ir laiko mane savo glėbyje.
Kai žmonės jau pradeda verti mus kreivais žvilgsniais dėl tokio filmo kadro verto emocionalumo, nusprendžiame greit susipirkti prekes, dėl kurių čia ir atėjome, iškėbliname lauke ir neskubėdami sumąstome nueiti pas mane į butą saugiau aptarti dalykus, kurių veikiau neskelbti viešumoje.
- Realiai visi, kurių nepagavo ir jų asmenybės nebuvo identifikuotos, realiai galvojome, kad Lenhardas ir apie tave išsiaiškinęs pribaigė,- Eira pasakoja, kai jau būname nuėję į mano namus, išeidami į balkoną su puodeliais kakavos. Viskas aplink atrodo tylu, mano kaimynų nėra namie, tad pasirodo, kad visai saugu mums yra čia šnekučiuotis.- Bet, štai, praėjo savaitė,- atsiremia alkūnėmis į medinius turėklus, laiko puodelį abiejose rankose ir žiūri kalnų pusėn.- Tu atsiradai parduotuvėj kaip iš dangaus iškritęs, visiškai sveikas ir gyvas.
- Pavyko susirasti darbą, tai jau vangiai kada beišeinu laukan, nebesusimatom. Malonu ir tave matyti sveiką ir nepraradusią švytėjimo, Eira,- gurkšteliu kakavos, žiūrėdamas žemyn į tuščią gatvę. Tik dabar prisimenu, jog pamiršau pranešti Evelinai, jog viskas man gerai, tad greitai jai parašau porą žinučių ir vėl susikoncentruoju į viešnią.
- Ar tu čia bandai flirtuoti?- paklausia. Jaučiu jos žvilgsnį, nukreiptą į mane.
- Ne, išsprūdo,- ramiai atsakau, nebandydamas pasitaisyti.
Porą akimirkų liekame įkalinti tyloje, ganome akis po lauką, stebime mašinas per keliuką prajojančius porą raitelių.
- Labiausiai pavojinga buvo mūsų Širai, nes ji buvo vadė,- tarstelėja, kai gatvė vėl lieka tuščia.- Jai grėsė didžiausias pavojus ir, liūdna, ji jo neišvengė,- pūsteli raudoną sruogą nuo savo veido.- Planas žlugo. Visi vadai realiai greitai žūsta.
- Tai ką dabar darysit?
- Tą patį, ką darėm iki šiol,- gurkštelėja gėrimo.
- O tai kaip reikalai dėl vado? Būsim be jo?
- Ach, aš esu nauja vadė, negalėjau gi tau pasakyti, kai buvai atsijungęs nuo telefono. Vakar išrinko.
Ką?
- Tik ne tu..- išlemenu, spoksodamas į ją.
- Ką? Kodėl? Nepasitiki manim?
- Tu mirsi...
- Tikiuosi, kad ne, bet jei taip atsitiks, mirsiu garbingai. Stengsiuosi būti atsargesnė bei apsaugoti tave bei kitus Kitokius,- ji taip pat spokso į mane, įremdama savo puodelį į turėklus.- Ei, nespoksok į mane taip, lyg jau ruošiesi į mano laidotuves,- Nusijuokia ir kumšteli draugiškai į mano petį.
Bet man visai nejuokinga. Turbūt ir ji tai pastebi - nustoja juoktis ir nusuka žvilgsnį šalin, greit suklapsėdama ilgomis padažytomis blakstienomis.
- Malonu girdėti, kad tokiam, kaip tu, nuoširdžiai rūpiu,- galop pasako ir šypsosi kuklia šypsenėle, vis dar žiūrėdama kitur.
- Kaip suprasti ,,tokiam, kaip man"?
- Tu esąs bejausmis, dar visi pasakoja, koks esi paslaptingas ir sunkiai prakalbinamas, tad matant, jog nuoširdžiai rūpiniesi mano saugumu bei gyvybe, man yra didelė pagarba.
Nesitikėjau, jog aplinkiniams tikrai atrodau kaip bejausmė sniego baltumo plunksnų varna tarp juodų.
- Negaliu pakeisti savo prigimties. Gal man ir verta šiame gyvenime nepajausti, kas yra emocija, bet vis dar žinau, kad draugai - vertybė. Ir man tu rūpi.
Šypsena nedingsta iš jos veido. Viena ranka apsiveja mano pečius, kai padeda puodelį ant šalia esančio staliuko ir įremia galvą į mano petį.
- Ar pabandei pasiversti į tą nežinomą formą?- paklausiu vis dar gerdamas kakavą.
- Jo, pavyko porąkart,- patyli.- Nežinau, ar tau taip buvo nutikę, bet būdamas tuo padaru būk atsargus. Vieną kartą įstrigau toje formoje ir valandą slampinėjau ratais, kol magija suveikė ir vėl galėjau atvirsti į žmogų.
Prieš prabildamas apgalvoju jos žodžius:
- Kaip tavo Klaustukų forma atrodo?
- Nori, kad parodyčiau?
- Chm..- apsižvalgau.- Ar didelė ta tavo forma?
- Na, dramblį tai tikrai siekia,- dirsteli į mane ir nusikvatoja.- Juokauju. Pakankamai nedidelė, kad nesulaužyčiau tavo grindų.
- Tuomet rodyk, ką moki,- abejingai krusteliu pečiais.
Ji linkteli, atsitraukia, atsisuka profiliu į mane ir po akimirkos išvystu jos rainą tigro kūną, ilgokas išstypusias kojas, kaukolę vietoj galvos, o iš nugarinės kaklo dalies stūkso kažkas panašaus į tris poras ragų ragus. Vietose, kur turėtų būti akys, švyti žalsvos švieselės, kaip degtukai po žaliu stiklu. Išeinu iš balkono į kambarį, nešdamas abu puodelius:
- Na, nors sieki su savo galva mano krūtinę, vis tiek esi nemaža,- paliečiu tigro kaukolę, stūksančią vietoj galvos. Šiurkšti.
Eira apeina mano kojas glaustydamasi ir murkdama, priversdama mane sukikenti ir išspausti šypseną, net susvyruoti, kai ši besiglaustydama stukteli mane. Pirmą kartą po vestuvių incidento neturiu savęs prisiversti, kad tai daryčiau... Gal pagaliau mane supa tie žmonės, kurie sugrąžins tikrąjį, emocionalųjį, mylintį ,,Aš"?