|° Intoxicated ° | SUSTABDYTA

16.

-L.p

Nors praėjo valanda po to, kai Serenas išvažiavo iš bažnyčios, palikęs mane vieną klūpėti su Franco marškinių skiaute rankose, vis dar negaliu atsipeikėti po bučinio. Jis pirma tai padarė švelniai, bet jo veiksmas perėjo į aistringą, sulyg vaikų choro daina. Jau buvau pagalvojęs, kad baltaplaukis jaučia man tą patį, ką ir aš jam, bet, kuomet jis pasako prieš išeidamas iš maldos namų ,,tikiuosi, kad tau, drauge, padėjau. Laikykis", pajaučiu sumišimą ir liūdesį. Nebesuprantu... Dabar esu ne tik atstumtas simpatijos, bet ir... Ką aš čia šneku. Esu tik paprasčiausias žmogus, kurį Serenas galėtų pamilti, bet ir blogiausias brolis.

O gal jis ir galėjo nepasirodyti mano gyvenime, nes jis į mano širdį atnešė sumaištį.

Galop nueinu link pastato netoli savo namų, stengdamasis negalvoti apie tai, kaip nesugebėjau apginti brolio prieš įvykstant nelaimei. Jame, kaip ir dabar, vyksta mano gaujos susibūrimai. Nuknapinu ten valydamasis ašaras, paslepiu veidą skarele ir įžengiu pastatan. Nedidelėje tamsioje patalpoje, kurioje vyksta susirinkimai, smarkiai atsiduoda cigarečių dūmais, kažkokiu tvankiu oru, kurio negali pakeisti net atidaromas langas išvėdinimui. Atsisėdu ant sofos prie nedidelio stalo, atitraukiu roletą už savęs, kad į kambarį prisigertų nors šioks toks kiekis saulės spindulių. Seniai jutausi toks piktas. Po mamos tragiškos mirties daugiau jokių baisių įvykių nepasirodė. O jei ir buvo, tai manęs nepaveikė. Bet pasijaučiu toks vienišas, toks, lyg paliktas vienas skęsti eketėje, o, šiuo metu, dvokiančiame tamsiame kambarėlyje...
Jau visai greitai susirenka mano pulkas. Pasisveikina, padeda užkandžių, porą alaus butelių ir cigarečių pakelių ant stalo, vieni sudrimba ant sofų, kiti atsisėda ant palangių ar žemės.
- Šiandien Švarcmanas man prasitarė, jog planuoja mus vėl siųsti į kitą šalį atlikti savo darbą,- Anora, vos pilnametystės sulaukusi jauna Medžiotoja prabyla, atsisėsdama ant kitos sofos atlošalo.- arba į Lietuvą, arba į Rusiją.
- O ko į tą Rusiją? Ten turbūt daugiau Medžiotojų nei pačių civilių.- paklausiu, nustebintas savo paties besikertančio balso.
- Ne masėje esmė. Jie ne tik per apmokymus, bet ir po jų prageria algą ir ginklus. Beje, turbūt nebepameni, nes buvai prigėręs, bet turim žinių, kas Kitokie planuoja kelti revoliuciją, o jų procentaliai pasaulyje kažkaip nemažėja, kad ir kaip stengiamės reguliuoti jų skaičių.
- Tai tam jūs čia ir norėjot susirinkti?- piktai suniurzgiu.- Tik pazysti, kaip mums nesiseka? 
- Ne,- įsiterpia Liza, jau traukdama dūmą iš cigaretės. Stebiuosi jos romumu.- yra pora priežasčių, o viena iš jų - dėl tavo brolio.
Per kūną pereina šiurpas, bet tyliu. Liza žiūri į mane pro juodus kirpčiukus, pridengiančius jos akis ir išpučia dūmą, priversdama mane šiek tiek sukosėti.
- Atsirado pora liudininkų. Jų versijos beveik vienodos, tai, trumpai tariant, tavo brolis bandė panaudoti galias prieš Mutantą, kurį turėjo pagauti, bet, kai buvo išprovokuotas kitų Medžiotojų, kurie jį lydėjo, kažkaip galių nesuvaldė ir pakilę paukščiai užkapojo ir Francą, ir Medžiotojus. Tuos du negyvai, Francą...
- Gi Francui privertėt uždėti tą sumautą aparatą ant galvos, kuris ir galėjo sukelti problemų,- pertraukiu ją, vis spausdamas kumščius.
- Palauk, aš dar nebaigiau. Ir ne mes privertėm, o Švarcmanas. Žodžiu, kaip liudytojai teigė, buvo atbėgęs iš nežinia kur kitas Mutantas. Kanopinis, priminė Kitokį, kurį prigavome vakarėlio metu, nes turėjo kaukolę vietoj galvos.
- Kanopinis?- suklūstu.- su kaukole?
- Taip,- Liza linkteli, išsitraukia mažą knygelę bei atverčia puslapius, kitos rankos dviejais pirštais prilaikydama cigaretę.- Štai, kaip apibūdino: šviesaus kailio, kaukolė vietoj galvos, ilgos iltys, elnio ragai ir sudėjimas, uodega ilga su šeriais, ilgos ausys, iš burnos sklindantys juodi dūmai, kaip ir iš to Kitokio, kurį gaudė Medžiotojai. Vieną Kitokį labai panašiai buvai apibūdinęs, kai vienas bandei jį pagauti, ar ne?
Velniava... Prisiminęs įvykį turistiniame kelyje kalnuose, kuomet susidūriau su Kitokiu, pradedu neabejoti, jog tai - Jis.
- Anot liudytojų, Francas dar leido garsus, muistėsi, bet tas padaras jį paėmė savo iltimis per pilvą, aiškiai stipriai laikydamas ir prieš abiems Kitokiems pabėgant, tavo brolis neparodė daugiau jokių gyvybės ženklų - kabojo, kaip nešama auka. Tai, arba jis nualpęs, arba...
- Sugausiu aš tą Kitokį. Brolio žudikas turės už tai sumokėti.- trinkteliu per stalą kumščiu ir pustuštė alaus skardinė vos nenuvirsta.- Supjaustysiu, sudeginsiu. Ne, pirmiau pakarsiu.
- Ei, mes dar nežinome oficialių duomenų, ar tavo Kitoks yra miręs,- Anora prabyla, pagriebusi tą skardinę.
- Viltis - kvailių motina,- žiūriu į stalą, jausdamas dar didesnį liūdesį, besikaupiantį širdyje.
- Jei jau taip, tai tu vienas iš kvailių, kuris turi vilties gauti meilės atsaką iš vaikino, kuris galbūt yra heteroseksualas.
Jau noriu piktai rėžti apie tos mergaitės žodžius, bet į kambarį įeina kažkas, garsiai užtrenkdamas duris. Pirma nesuprantu, kas ten.
- Vėluoju, traukinys laiku neatvažiavo. Kas mano Lenuką nervina?- išgirdęs žemą moterišką balsą ryškiu švedišku akcentu nuščiūvu.
- Hej på dig, Monika*,- atsistoju nuo sofos ir prieinu prie atėjusiosios.
Ji ir taip už mane aukštesnė, o dabar dar mūvi aukštakulnius, trumpą juodą suknelę plačiomis rankovėmis, šviesaus medaus spalvos plaukus susipynusi į eglutę. Nieko nelaukęs apkabinu ją, o ji irgi suspaudžia mane motiniškame apkabinime ir paglosto nugarą.
- Turi omeny, jog čia tikrai tavo pamotė? Monika?- Liza garsiai paklausia, o pažvelgęs atgal matau daug nustebusių veidų, spoksančių į mus du.
- Kažkas negerai?- pamotė suklapsi ilgom blakstienom.
- Viskas gerai, tik nesitikėjau, kad tokia būsit jauna. Kaip pamotė vienam iš vaikinų, kuriam jau dvidešimt šešeri.
- Na, taip, tik devyneriais metais esu už jį vyresnė, bet nereiškia, kad neturiu moteriško ar motiniško instinkto,- moteris paleidžia mane.- Lenukai, tėvas greitai grįš iš Amerikos. Na, o aš tau turiu naujieną.- šypsosi.
Tyliu. Myliu ją kaip tikrą motiną, kurią praradau dar vaikystėje, lygiuojuos į ją kaip į stiprią Geteborgo Medžiotoją, tėvo partnerę ir šeimoje, ir bendrose Medžioklėse Europos valstybėse. Bet man nė kiek nelinksma.
- Žinau, kad tau sunku dėl dingusio brolio, bet paklausyk, mane perkelia į tavo gaują,- laukia mano atsakymo, bet nesulaukusi priduria, tarsi skaitydama mano mintis.- ir padėsiu susitvarkyti su tuo Mutantu, kuris nežinia ką pridarė tavo broliui. Jei prireiks, paruošiu virves. Žinau, kaip jas mėgsti.
______________________________
* Labas sakau tau, Monika (šved.)