|° Intoxicated ° | SUSTABDYTA

8.

2 skyrius

-S.p

Tai... jis ir yra tas paslaptingas tipas girioje su kauke, kuris žudė maniškius... jis išžudė mano visą šeimą, mano žmoną, su kuria turėjom tiek daug planų po brolio vestuvių... jis gi tas tipas, kuris angliškai komandavo kitiems Medžiotojams, ką daryti su negyvais kūnais...
- Kodėl tu nusiminęs?- Medžiotojas išbaido mano mintis, sugrąžindamas mane į realybę ir prislinkdamas arčiau.
- Atleisk, tiesiog man smurtas, kuriuo užsiimi, nėra man artimas širdžiai,- bandau pasakyti kuo žmogiškiau, stengdamasis neišsiduodi ar nuskambėti įtartinai.
Nežinau, ką daryčiau be savo galių, tiksliau, be savo abejingumo emocijoms. Jei jas jausčiau kaip normalus žmogus, dabar būčiau depresijoje, gal galvočiau apie savižudybę žinant, jog žmogus, kuriuo buvau bepradėjęs pasitikėti, išžudė visą mano šeimą. Bet praeitis manęs nebekankina ir dabar turbūt man telieka saugoti paties kailį ir nebėgti iš Lenhardo akiračio – vis tiek kelio atgal nebėra. O jei ir bandysiu sprukti, pasirodysiu įtariamas kaip tas vienas išgyvenęs rusų liudininkas vestuvių žudynėse. Jis kvestionuos mano elgesį, mano buvimą paprastu žmogumi ir... tada jau ir manęs nebus.
- Gerai, prie tavęs apie tai nešnekėsiu, nežinojau, kad tau ta tema tokia jautri,- jo kimų balsą vis dar lydi bažnyčios varpų dūžiai.- Bet tuomet pažadėk, jog šypsosiesi. Nors dėl manęs, gerai?
Giliai įkvėpiu oro it prieš darant kažkokį stiprų fizinį darbą ir nusišypsau, šįkart stengdamasis tai padaryti kuo nuoširdžiau bei natūraliau. Draugo akys iškart nušvinta, nė nenutuokdamas, kad veikiau rymočiau susiraukęs po tokių naujienų.
Nors jis Medžiotojas ir turiu slėpti savo prigimtį, man jis atrodo toks savas, šalia jo būti smagu, jis aiškiai stengiasi man padėti ir jaustis maloniai.
- Žinai,- vėl nudelbiu akis ir spardau akmenuką, o po iš kažkur atriedėjusį kankorėžį.- Mes pažįstami tiek neilgai, bet tu man atrodai toks artimas, man gera būti su tavim,- Atsisuku į jį. Austras, atrodo, dar labiau trykšta džiaugsmu.- Tu... tu kaip mano geras ar net geriausias draugas.
Ir tuo metu, tą keistą akimirką, kai tik paskutiniai bažnyčios dūžiai nuaidi ir galop užtyla, Lenhardo išraiška tarsi persiverčia aukštyn kojom - veidas apsiniaukia, o rudos akys, atrodo, kad pajuoduoja, nublanksta.
- Draugas...- tyliai pakartoja.- Geras draugas, sakai...
- Na, taip. Gerai, sakysiu, kad geriausias, artimiausias, gal net tokiais liksim ilgam. Gal net suvisai,- šypsausi, tačiau, mano nelaimei, vaikinas tik dar labiau niaukiasi.
- Tu nesupranti..,- jis staiga atsistoja ir nueina prie stendų, reklamuojančių švenčių bei koncertų repertuarus.
Tyliu it žadą praradęs ir stebiu jį. Aiškiai matau, kad jis neskaito tų skelbimų - net iš tolo matau jo drėkstančias akis... Pala, pala, jis vakar man minėjo, jog yra netradicinės orientacijos...
- Galiu tavęs paklausti kai ko... kvailo?- atsistoju ir lėtai prisiartinu prie jo.
Lenhardas neatsisuka, bet matau, kad suklūsta ir klausosi.
- Turiu gyvenimo patirties ir tam tikras elgesio bei veiksmų priežastis atpažįstu... Nesupyk, kad paklausiu, bet... ar aš tau patinku?
- Tu dar klausi?!- austras, atrodo, visai įtūžta.- Ar tai dar nėra pakankamai aišku?
Jis gniaužia kumščius, atsisuka, žiūri ašarotomis akimis, bet netrukus palengva atslūgsta.
- Pavydžiu aš tavo šaltų nervų, Serenai,- prisiartina prie manęs.- Taip, tu man patinki, žmogau, žiauriai patinki. Taip patinki, kad savo abejingumu man ir mane vadinant geru draugu, pražudysi tu mane lėtai.
- Tu man patinki gal ne tik kaip geras draugas, Lenhardai,- stoviu nuo jo kelių metrų atstumu.- Bet...
- Bet?!- jis palinksta arčiau, it beprotiškai norėdamas sužinoti svarbiausią gyvenimo žinią.
Bet aš nė nežinau, ką jam atsakyti. Dėl to fakto nemelavau: nors nejaučiu nieko, kas būtų susiję su simpatizavimu, mano kūnas yra tarsi traukiamas prie to pavojingo Medžiotojo, kaip koks magnetas. Šiaip man vis tiek artimesnė yra tradicinė orientacija - gi turėjau žmoną, tačiau, jei pradedu jausti tokią pačią trauką Medžiotojui, kokią jutau Izabelei... Gal aš išties nesu linkęs vien į moteris?
Ir... Jis manęs nenušovė, kai buvau sau pačiam nežinomoje formoje. Gal suveikė simpatijos kibirkštėlė ir taip jis prieš mane negalėjo pakelti rankos, kaip ir aš nepakėliau jo nesutrypdamas tame pačiame miške? Gal tai ženklas, kad taip pat turėčiau būti neabejingas kažkam netradiciško, bandyti pamiršti praeitį? Atleisti už veiksmus, kuriuos jis padarė ir kurių vis vien nebegalima ištaisyti?
- Taip ir sakyk, kad aš tau patinku tik kaip geriausias draugas,- šiurkščiai pabrėžia paskutinius žodžius, kai nebesulaukia iš manęs atsako.
Neilgai jis taip burba – netrukus pradeda skambėti jo racijos aliarmas, priversdamas mane krūptelėti. Lenhardas atsiliepia, bet staigiai nustyra, kai iš aparato pradeda girdėtis vokiški vyro šūksniai, spėju, Medžiotojo.
- Leiden Sie, bitte!- Greit pasako, bet racijoje žvėriškas riaumojimas ir viskas - ryšys dingsta. Nuaidėję žodžiai virsta į tylą, bet netrukus už mūsų, čia pat už miestelio, į viršų pokštelėja ir sudunda kažkas panašaus į mažą signalinę raketą, paskui kurią lekia juodi dūmai.
Lenhardas spusteli racijos mygtuką virpančia ranka, kreipiasi į kažkokią Lizą ir tada greitai atsisuka į mane.
- Lekiam, Serenai,- pagriebia mane už mentės ir suspaudžia pirštais.
- Ką? Kur?- tarsi įleidžiu kojas kaip šaknis į grindinį ir nė nepasijudinu iš vietos.
- Mano būrys Jais pasirūpins, o aš rūpinsiuosi tavimi - privalau tave apsaugoti nuo tų Kitokių!
Visgi pasiduodu ir dabar vaikinas mane tempia link stovėjimo aikštelės, kur turbūt yra pasistatęs savo motociklą.
- Gal, prieš mane kažkur vežant, paaiškinsi, kas čia dedasi?- kreipiuosi į jį kuo švelniau, nes jis toks išbalęs, jog atrodo, kad tuojau pat nualps. Keista.
- Kitokie... jų tiek daug priviso staigiai ir nežinia, iš kur..- jis išsitraukia motociklo raktelius ir įduoda man šalmą.- Ir svarbiausia, kad puolė ir civilius žmones, ne tik Medžiotojus, tai yra mano būrį.
Civilius žmones? Tai priverčia mane suglumti. Dar šiandien gi buvo Kitokių susitikimas ir Šira, viena iš Austrijos Kitokių būrių vadeivų, pabrėžė:
- Kad ir kas bebūtų, mes stengiamės nežudyti ir to laikomės visi - ir Austrijos, ir Europos, ir Azijos ar kitų žemynų bendruomenės.
- O tai kaip be kraujo pasieksim tai, ko norim?- paklausiau jos.
- Va, mes tuo ir skiriamės nuo Medžiotojų. Neliedami kraujo mes bandome palengva įrodyti pasauliui, jog mes te esame apdovanoti Dievo ir norime darnos tarp abiejų pusių. Vengiame žudyti Medžiotojus, pakęsdami jų ginklus kaip geluonis, tai ką čia bekalbėti apie civilius.
Kai nei aš, nei kiti susibūrimo nariai nieko nepridūrė ir tepašnairavo vienas į kitą lyg kažko laukdami, ši toliau tęsė:
- Medžiotojai siekia atvirkščio tikslo - žudo, kankina ir bando įrodyti, jog mums Žemėje ne vieta. Žinai, kas keisčiausia?
- M?
- Kad visuomenė ir valdžia į tai žiūri normaliau, nei į mūsų norą skleisti ramybę bei taiką. Vėl ritamės į Viduramžius ir vėl vyksta nesąmonės, labai primenančios raganų medžiokles... vien dėl to, kad Kitokie prieš keletą amžių įgavo prastą reputaciją dėl išpuolių, dėl kurių ir vystėsi nedidelis Medžiotojų luomas, visai nereiškia, kad dvidešimt pirmajame amžiuje Kitokie išliko tokie patys. Bet Medžiotojai visai nepasikeitė.