|° Intoxicated ° | SUSTABDYTA

6.

Taip. Visgi atėjo žinutė nuo Širos. Kadangi ji man parašė iš socialinio tinklo paskyros (pirmiau pagalvojau, jog tai pernelyg keista, jog ji žino apie mano tapatybę, bet po to prisiminiau, jog ji galėjo mane susirasti tiesiog iš Lenhardo draugų sąrašo), šokėją atpažinau iš profilio nuotraukos.
,,Šiandien laisvas?"- teateina viena žinutė iš jos, kas mane nelabai ir nustebina.
,,Taip, o kas?"- atrašau akimirksniu.
Savo įkyriu klausinėjimu turbūt pernelyg ištampysiu nervus visiems aplinkiniams. Gal dėl to man nesiseka turėti daug draugų. Bet ji žino apie mano tapatybę ir pati sakosi tokia esanti – turiu būti atsargus.
,,Prie savo miestelio matysi Zalcacho upę, gali pažiūrėti per Google maps. Eik palei ją, kol pamatysi ant krūmo vėliavėlę, gelsvą. Ten iškart nusileisk apačion prie upės, pamatysi įėjimą. Daugiau viską suprasi."
,,Gerai...tuomet kada man ateiti?"
,,Dabar. Kol tą vietą surasi, vis tiek užtruksi kurį laiką."
Net nežinau, ar pasigailėsiu, aklai ja pasitikėdamas, bet ilgai nemąstau – pavalgęs ir susiruošęs iškart išdumiu link pagrindinio kelio, šiek tiek toliau einančiu nuo Brambergo per alpių slėnį, kur prie nutįsusių geležinkelio bėgių srūva Zalcachas. Priėjęs pėsčiųjų taką, kuriuo pralekia keletas dviratininkų, įsitikinu, kad aplink nėra pašalinių, tada pasiverčiu į šikšnosparnį ir nulekiu pakilęs į orą aukščiau, ieškodamas tos prakeiktos vėliavėlės. Stengiuosi neskristi virš upės - visą rytą kankina skaudžios pasekmės, sukeltos pagirių, jog net dabar jaučiuosi it vis dar apsinešęs. Po pakankamai ilgo sklandymo visgi randu vėliavėlę - tokia maža, apdriskusi, beprotiškai plevėsuoja pustoma vėjo, veikiau atrodydama kaip keliautojų paliktas ženklas, kad nepasiklystų, o ne ženklas Kitokiems. Nuskridęs prie vandens, pamatau didelį vamzdį, kurį apsupę apaugę krūmokšniai, tad netrukus ten įlekiu, tikėdamasis, jog tai ir yra įėjimas, apie kurį ji šnekėjo. Tamsu, nors į akį durk, bet, šikšnosparnio sugebėjimų dėka, susiorientuoju ir išvengiu atsitrenkimo į žemas lubas. Išlendu kitame vamzdžio gale, išvysdamas porą ant nutryptos žemės sustatytų žibintų ir aplink juos susėdusius žmones, kurių veidai apšviesti blausia gelsva šviesa iš apačios. Atsiverčiu į savo žmogaus formą ir sėdinčiųjų akys akimirksniu nukrypsta į mane.
- O, atėjai anksčiau nei mes tikėjomės,- prie manęs prisistato Šira, vėl tarsi atsidūrusi priešais mane iš niekur.- Tai... sveikas atvykęs į mūsų mažą Kitokių būstinę, Serenai.
Visi čia esantys pasisveikina su manimi tai angliškai, tai vokiškai, kažkas dar iš galo šūkteli ,,einer schönes Man, hallo!", kad ir ką tai galėtų reikšti (bent žinau, ką reiškia ,,hallo"). Labiausiai atkreipiu dėmesį į tai, jog daugumą susirinkusiųjų sudaro moteriškos lyties atstovės. Mat, mano giminėje, procentų skirtumu, vyrų ir moterų Kitokių buvo beveik vienodai.
- Prisėsk,- pakvietusioji mosteli ranka į laisvą vietą arčiau žibintų ir kažkur nueina.
Padarau, kaip ji liepia – išsidrebiu ant žemės, atsisėdu lotoso poza ir žiūriu, kur Šira pradingsta tamsoje it migla, susiliedama su rūku. Tada žvilgteliu pusėn, kur susėdę kiti, kaip supratau, Kitokie, smalsiomis akimis ėdantys mane gyvą. Pirmiau maniau, jog teks kentėti nejaukią tylą, bet po kelių akimirkų susipažįstu su jais. Labiau įsidėmėju juos pagal galias, o ne vardus: pora merginų yra stichijų valdytojos, vienas iš vaikinų - sirena, dar keletas turi galias prisitaikyti prie aplinkos kaip chameleonai ar valdyti augalus – jų augimo ar vytimo greičius.
Mano dėmesį patraukia tokia Eneira, kuri, sako, kad mieliau nori būti vadinama tiesiog Eira. Bent dar vienas čia žmogus, kuris nėra austras - ji iš Švedijos, kažkokių kelių atvesta čia; turi dvynę seserį, kuri gyvena Japonijoje ( pasirodo, ta dvynė sesuo užsiminė, jog ten per savo porą studijavimo metų dar nesutiko nei vieno Medžiotojo. Gal ten saugiau?). Eira pasirodė aukšta, sportiška, raudonplaukė žaliaakė, kurios akys žibintų šviesoje, atrodo, vis keičia spalvą. Na, tikra europietė, tačiau mano dėmesį patraukė visai ne tai.
- Net negalvojau, kad mes išties tokie panašūs,- Eira atsisėda arčiau manęs po trumpo pokalbio apie galias.- Maniau, kad vargu, ar kada nors sutiksiu dar vieną žmogų, kuris, paragavęs žinduolio kraujo, gali pasiversti į jį.
- Na, galvojau, kad ši galia dažnesnė, bet pasirodo, kad klydau,- atsakau.- Nors tarp artimųjų tokios galios nebuvo ir nė neįsivaizduoju, kas įtakoja jos atsiradimą.
Šira iš poros termosų į vienkartinius puodelius mums įpila šiltos aviečių arbatos. Padėkoju vokiškai ir ši, su nuostaba veide, vypteli.
- Ir dar kai tokiu greičiu plaukai auga... Pavydžiu. Daryčiausi skirtingas šukuosenas kiekvieną savaitę. Kuriais gyvūnais gali pasiversti?
- Hmm. Tik neseniai apie galias sužinojau, tai kol kas tik šikšnosparniu. Vilko kraujo išgėriau, bet niekada į jį nesiverčiau,- pakeliu puodelį prie lūpų ir lėtai gurkštelėju arbatos.
- Aaa... Tai visai nedaug.
- Beje, gavau dar šitą mėginį,- iš kišenės išsitraukiu buteliuką su ,,???" užrašu, kurį įsidėjau prieš ateidamas.
Galvojau, kad aplinkiniai yra užsiėmę pokalbiais su savais, bet, vos tik nebeslepiu buteliuko, šie nustoja šnekėti ir iškart patraukiu jų dėmesį.
- Pasitikiu ragana, kuri visu tuo pasirūpino ir man padėjo nusigauti čia, į Austriją, bet...
- Bet?
- Ką gali žinot, kas čia įpilta, jei pavadinimas tesusideda iš klaustukų.
- Tai jei būtų vietoj klaustukų parašyta ,,asilas", tuomet pasitikėtum tuo, ką geri?
Tyliu. Eira pagriebia iš manęs tą buteliuką ir atkemša jį savo ilgų nagų pagalba, o man telieka stebėti ir neprieštarauti. Ji lėtai prikiša buteliuką prie savo nosies, pauosto, prisimerkia ir prikiša mėginį pauostyti ir man. Galvojau, kad kvapas bus šlykštus ir nemalonus kaip kitų mėginių, tačiau šitas išties malonus – atsiduoda pušimis, kažkokiu gaiviu spygliuočių eteriniu aliejumi.
- Nebus ragana tau nuodų įpiršusi?- Šira atsisėda prie kitų smalsuolių šalimais, lūkuriuojančių nuošaly.
- Nemanau. Aš jai ilgą laiką aiškiai patikau, tai nemanau, kad ji man linkėtų kažką blogo. Beje, ji ir buvo tas žmogus, kuris čia mane atsiuntė.
Kol kalbamės, Eira užsipila porą lašų iš mėginio ant savo pirštų, vis dar kvepiančio spygliuočiais net iš tolo.
- Žalsvas,- burbtelėja, liežuviu greit nulaižo lašus ir nuryja suraukdama antakius.
- Ei, ką tu padarei?- vaikinas sirena kone užšoka ant raudonplaukės, bet ši spėja šiek tiek pasisukti, kad vaikinas jos visai neužgriūtų.
- Gyvenimas per trumpas, kad kažko neišbandyčiau. Ach, paleisk mane!
- Baik, beprote, čia arba nuodai, arba paprastas eterinis aliejus, kurio ragana nemokėjo kaip nors mandrai pavadinti!
Jie vis ginčijasi, kol aš sėdžiu kaip įbestas, laikau tą mėginį (spėju pagriebti jį iš Eiros, nes kitu atveju visas tas skystis būtų prasmegęs žemėn) ir naiviai pasitikiu ragana.
- Maniau, kad šita maža organizacija sukurta į viską rimtai žiūrintiems Kitokiems,- ramiai tariu, neatitraukdamas akių nuo tų dviejų.
Iš Evelinos gavau žinučių, klausiančių, ar išgėriau visus mėginius, ar pavyko atrasti Save, įveikti klaustukų mįslę. Tai jau nebeabejoju nei ragana, nei savo sprendimu - imu ir išgeriu gurkšnelį gėrimo. Gerkle pereina aitrus skonis, kuris net atrodo, kad it būtų prisunktas trykštančios kalnų miškų jėgos.
- Ir tu?!- vaikinas, laikantis Eirą, perrėžia mane akimis ir galop iš jo lūpų iškyla pasiduodantis atodūsis, kai atsitraukia nuo raudonplaukės.- Prisiekiu, jei jūs abu nusinuodysit ir pastipsit...
Po kelių minučių niekas nenutinka, tad ir kiti nusiramina.

- Tai va, šiandienai, manau, užteks,- po keleto valandų Šira taria, jau rinkdamasi daiktus.- ši diena buvo skirta susipažinimui. Manau, kad kitą savaitę galėsim susitikti ir aptarti rimtesnius reikalus. Karoli, kannst du eine Karte bringen?
- Ja, ja, natürlich!- išgirstu atsakymą iš vaikino.
Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad reikia susiimti su savo vokiečių kalbos pamokomis.
- Serenai, ačiū, kad nelikai abejingas mūsų nedideliam būriui,- mergina priėjusi apkabina mane. Man tai neįprasta, bet taip pat ją suspaudžiu.
- Tokiems kaip jūs toks negaliu būti,- išspraudžiu šypseną.- Na, sėkmės, susitiksim kitą savaitę.

Kai visi išeina ir išsineša žibintus, tamsoje liekame tik mudu su Eneira, bet visai neilgam - netrukus nutariame susirasti ne tokią ankštą vietą ir pabandyti įgauti tas mistines formas. Pasiverčiu į šikšnosparnį, mergina taip pat ir abu nurūkstame link kalnų. Susirandame atokią, nelabai lankomą vietą šalia keliautojų takelio, vedančio kalnų papėde.
- Na, bandom?- raudonplaukė paklausia, kai atsivertusi atsisėda ant akmens.
- Žinoma. Merginoms pirmenybė,- taip pat atvirtęs atsistoju priešais ją ir suneriu rankas.
- Mielasis, aš švedė, o mes Švedijoje visi esam lygūs, jokių vyrų ar moterų viršenybių,- apžiūrinėja savo nagus.
- Panašiai ir Rusijoje,- gūžteliu pečiais.- Bet gerai, bandysiu.
Pradedu lėtai šokuoti ir užsimerkiu. Girdžiu merginos kikenimą, bet stengiuosi nekreipti į tai dėmesio.
Gerai... Tai kaip man pasakyti, kad noriu pavirsti tuo, kieno skonis buvo prisisiurbęs spygliuočių? Net nežinau, kokiu padaru turiu pavirsti.
Pavirsk į padarą, Serenai. Ne, niekas neįvyksta.
Pavirsk į raganos paskirtą padarą, Serenai. Irgi nieko.
Pavirsk į klaustukais pavadintą žvėrį, Serenai. Ne.
Net kojas paskausta nuo šokavimo.
Hmm... Turbūt nuskambės kvailai.
Serenai, pavirsk į tikrąjį save. Pavyksta.

________
redaguota 19-10-14