|° Intoxicated ° | SUSTABDYTA

12.

3 skyrius

-F.p

- Leni, aš gi turėsiu bandomąjį egzaminą rytoj, niekur neisiu, atstok,- suurzgiu, gulėdamas lovoje, apsikrovęs knygomis. Jų tiek, jog priverčia pasijusti, it būčiau kokioje pievoje, pasislėpęs tarp ištįsusios žolės ir margų gėlių.
- Atvyks Medžiotojai net iš Skandinavijos ir Britų salų. Gi turi ten dalyvauti, užsitarnausi daugiau karmos taškų iš Medžiotojų,- neatlyžta.
- Man mažiausiai rūpi tas vakarėlis ir žmonių nuomonės,- įsikniaubiu į sąsiuvinį su istorijos pamokų užrašais.
- Francai, jei tu to nedarysi ir nedalyvausi, jei tikrai tave uždarys, pavers tave nemąstančiu vergu psichiatrinėje ar tiesiog nužudys. Jau ir taip turiu problemų, nebėra taip lengva tave ginti. Ech, nesuprasi,- pasilenkia šalia manęs ir pradeda rinkti knygas nuo lovos.
Bando ištraukti ir tą sąsiuvinį iš mano rankų, bet sugriebiu jį ir nepaleidžiu.
- Francai, nebūk mažas vaikas,- stukteli mano krūtinę, priversdamas paleisti sąsiuvinį iš savo pirštų.- Norint būti Medžiotoju po gimnazijos baigimo, atestate gi nereikia stulbinamų pažymių.
- Žinau,- burbteliu.
Bet tu nežinai, kad mano širdis skirta menui, o ne kraujo liejimui.
- Jei nori, leisiu tau pasiimti vadovėlius, jei taip širdis geidžia,- atsidūsta.
- Gerai, tinka.
Po kelių akimirkų abu maunamės savo smokingus ir man topteli: gi aš negyvenu. Gyvenimo kelią man kloja Lenhardas. Turiu eiti jam iš paskos ir nenuklysti nuo jo grindžiamo kelio, kad būčiau apsaugotas nuo problemų kaip Medžiotojas-Kitoks.
Išties pavydžiu broliui - jis gavo tai ko nori iš gyvenimo: sukasi ant pirštų galų su puantais, su šautuvu ir granatomis rankoje. O kas man? Teįbruko ginklą į rankas išmetęs teptuką iš mano pirštų ir liepia naikinti savo galiomis tai, ką Lenhardas tik sumąsto.
Kai jau pasiruošiame, pagriebę šalmus nueiname prie motociklo, įsilipame ir nurūkstame į Zalcburgą.
Galėtų tie sumauti padarai neegzistuoti. Vienas iš jų prievarta atvedė mane į šį pasaulį ir dar po to nužudė visai nekaltą mamą. Jau verčiau neegzistuotų Jie. Neegzistuočiau ir aš - man nerūpi.
Kitokie blogi, ar ne?

Važiuojame ilgai dėl spūsčių kelyje. Dar pradeda lyti iš kalnus apgobusių debesų, o mes tik su kostiumais, kurių nėra kaip apsaugoti nuo lietaus lašų. Uch... su motociklu patogu manevruoti kalnų vingiuose išklotuose keliuose, bet dabar tai jau tikrai mieliau norėčiau sėdėti mašinoje.
Užsukame į degalinę pusiaukelėje užpilti degalų. Lenhardas nueina į pastatą užmokėti, kai užpilu degalus.
- Štai, reiks užsidėt šitą,- paduoda man pakelį su plastikiniu lietpalčiu. Jau bebuvau išsitraukiąs tą pigų rūbą, kai vaikinas įgrūda į mano delną kažkokią dėžutę.- Ir šitą. Prašau.
- Kas čia per?- užsidėjęs lietpaltį atidarau dėžutę.
Ten guli kažkoks klausos aparatą primenantis daiktas ir antkaklis su persmeigto paukščio pakabuku.
- Užsidėk,- pakartoja, savo tamsias akis nusukęs į gatvę, pilamą lietaus.- Tas antkaklis tik informuos, kad tu Kitoks-Medžiotojas, o aparatas... Neleis tau panaudoti galių.
- Tai tu... po tiek laiko manimi nepasitiki?- negaliu patikėti ir spoksau į jį.
- Čia ne aš sugalvojau, o Vadovybė. Švarcmanas vis zyzė jau visą mėnesį, jog jei tu šitų dalykų nedėvėsi per konferencijas ir per Medžiotojų susibūrimus, prikals tave prie sienos ir sušaudys..,- paima tą antkaklį ir uždeda ant mano kaklo, šiek tiek užverždamas ir tyli.
Na, tai nemalonu, bet gi Lenhardas mane vaduoja.
- Jis nenustojo tai grįsti įvykiu praeito pobūvio metu ir žinai kokiu,- tęsia, jau tvirtindamas tą keistą prietaisą prie mano ausies. Jo dalis yra su laidu ir kažkokiu magnetu, kaip klausos aparate, kuris greitai prilimpa prie mano galvos (dar kai pirmą kartą sužinojau, jog esu Kitoks, kažkodėl buvo man padaryta operacija, kurios metu kažką uždėjo toje vietoje, kurioje dabar aparato magnetas lengvai prisitraukia).
- Gi pasimokiau iš to karto, dabar tikrai nebesiriesiu su Feliksu,- burbu, kai vėl sėdame ant motociklo.- Ir aš nekenčiu Kitokių ir esu jūsų pusėje - koks reikalas dėti šitą antsnukį, lyg kąsčiau Medžiotojams?- metoforizuoju.
- Tikiu tavim, brolau, bet net aš neįtikinsiu vadovybės,- šis kiek niūriai pasako prieš užsidėdamas šalmą ant galvos ir užvesdamas motociklo variklį.
Užsidedu ir aš šalmą, dar patvarkydamas sunkią kuprinę, kurioje sugrūdau aibę knygų.