|° Intoxicated ° | SUSTABDYTA

4.

Niekada negalėjau pasigirti turį daug draugų. Gal dėl to, kad esu uždaras, arba daug kas negali pakęsti mano apatiško veido bei reakcijų. Nebuvau nė žinomas didelio žmonių rato vardan mano, kaip Kitokio, saugumo, bet ar tai blogai? Ar žmogaus socialinę padėtį parodo faktas, kiek tavo internetinėse paskyrose yra pririnkta draugų paskyrų?
Vieninteliai žmonės, kuriuos dabar galiu vadinti draugais, tėra Evelina ir Lenhardas. Kiti žmonės, kuriuos kada nors galėjau pavadinti draugais, arba manęs kaip draugo patys atsisakė, arba... arba jie tiesiog mirę.
Iš artimesnės aplinkos, tiksliau iš Austrijos, tėra Lenhardas, su kuriuo galiu ne dalykiškai bendrauti. Atrodo, tikrai ne tiek ilgai esame pažįstami, bet jis, net tik padėjo užsirašyti į vokiečių kalbos kursus, bet net dar pakvietė į savo baleto pasirodymo premjerą, padovanojęs bilietą su VIP vieta pačiame priekyje. Vien per šios savaitės laikotarpį neretai susitikdavome Bramberge jam atvažiavus po šešių, eidavome pasivaikščioti miškų keliukais, pėsčiųjų takais, vedančiais per laukus šalia miestelio, o visai vakarop atsisėsdavome lauke viešbučio kavinėje išgerti po bokalą alaus. Jis tikrai padėjo man nesijausti vienišam nežinomoje šalyje. Evelina buvo teisi – ši vieta yra rami ir puiki naujam gyvenimui.
Tą dieną, likus valandai prieš baleto pasirodymą, apsiskutu, nusikerpu plaukus trumpiau (pakankamai jų palieku, kad galėčiau susirišti ir kad šie siektų mentis), apsimaunu kuo tvarkingesnius rūbus – kostiumą ir baltus marškinius -, kuriuos nusipirkau čia pat esančioje parduotuvėje prieš keletą dienų, ir išeinu į lauką, vis dirsčiodamas į laikrodį, kad nepavėluočiau. Jau esu besiruošiąs eiti link autobusų stotelės, kai mane sustabdo jauna kaimynė iš to paties aukšto:
- Oho, kaip pasipuošęs. Kur išsiruošei?- paklausia angliškai, nes žino, kad esu kitatautis.
- Į baleto premjerą. Pakvietė draugas.
- O, visai nesitikėjau, kad tu mėgtum baletą,- pamatau jos veide nesuvaidintą nuostabą.
- Kodėl?
Na, kalbant apie tavo amžių ir išvaizdą...
- Argi išvaizda ir metai tiek daug turi nusakyti apie žmonių pomėgius ir charakterį?- nusisuku nuo jos ir jau žiūriu, į kurią pusę eiti, kad pasiekčiau stotelę.- dar pasakyk, kad auginu ilgus plaukus, nes esu gėjus,- pabambėjęs kaip kaimo bobutė, nueinu link autobusų stotelės. Vos tik po kelių minučių jau pradedu gailėtis, kad taip grubiai pasisakiau savo kaimynei. Dabar tikrai būsiu palikęs nekokį įspūdį...
Mano laimei, vos tik ten nueinu, atvažiuoja autobusas, kuris netrukus nuveža į Celį prie ežero.
Autobuse sukaistu ir pasidaro silpna nuo vinguriuojančių kelių, bet kai išlipu iš jo pagaliau būdamas mieste ir einu link teatro, palengva atvėstu, pučiant gaiviam vėjeliui. Premjera vyksta vėlai, todėl lauke pakankamai tamsu. Na, teatras, apšviestas iš apačios ryškiais gelsvais prožektoriais, atrodo įspūdingai. Kai nueinu į vidų, lieku sužavėtas prabangiu interjeru. Sankt Peterburge baleto teatras yra didesnis ir įspūdingesnis, bet nėra ko lyginti šio miestelio ir vieno didžiausio Rusijos miestų pastatų. Bet čia... toks jausmas, lyg šis teatras yra šios dalies metafora... ech, ką aš čia šneku.
Susiradęs rezervuotą vietą prie staliuko, atsisėdu ten ir pasitaisau kaklaraištį, jausdamasis šiek tiek keistai. Niekada nėjau žiūrėti baleto vienas. Bet turiu apie tai pamiršti. Nereikia laukti ilgai iki tol, kol pagaliau prasideda spektaklis. Šokėjų tikrai nemažai, bet savo akiratyje greitai pastebiu Lenhardą. Keista matyti jį taip šviesiai apsirengusį, su švelnia agape išraiška, priešingai nei matau jį apsirėdžiusį baikerio rūbais ir šelmiška šypsena. Keletą kartų mūsų žvilgsniai trumpam susitinka ir kiekvienąkart šokėjas vis nežymiai vypteli suklapsėdamas blakstienomis. Kaskart pajaučiu keistą susijaudinimą. Turbūt... šį jausmą sukelia gera spektaklio režisūra. Kol gurkšnoju užsakytą vyno taurę, bandau įsijausti į spektaklio scenarijų, bet mano dėmesį vis atitraukia Lenhardas, vis tai mirktelėdamas, tai duodamas dar kažkokią užuominą, kai tik pastebi mane žiūrintį jo pusėn.
Kai galop pasirodymas pasibaigia, pirma galvoju palaukti prie staliuko, bet nusprendžiu visgi pradėti eiti link užkulisių, tačiau man nė nepasisukus, vaikinas kikendamas užšoka man ant nugaros:
- Nesitikėjau, kad iš tikrųjų ateisi,- išgirstu Lenhardą šnekant.- galvojau, kad tau baletas – ne lygis, žinai.
- Man jis nuoširdžiai patinka,- ramiai pasakau ir sustoju.- mums, rusams, baletas iš prigimties teka mūsų venomis.
- Taip, taip,- mykia.- Einam,- šis pasako, bet nė nesiruošia nulipti nuo mano nugaros, tad pradedu eiti laikydamas jo kojas, kur tik papuola.
- Kur?
- Po premjeros tradiciškai turim balių. Tau patiks, bent palaikysi man kompaniją. Svarbiausia tai, jog... čia suk į dešinę... žodžiu, svarbu tai, kad bus nemokamas švediškas stalas.
Iš šelmiško balso nujaučiu, kad šokėjas turbūt jau gudriai šypsosi ir kilnoja antakius.
- Gundai mane su maistu, austre,- nukrypuoju ten, kur jis liepia, jausdamas, kaip šis permeta savo rankas per mano pečius ir įsiremia krūtine į mane.
Baleto šokėjų vakarėlis vyksta kažkokio viešbučio restorane. Žinoma, Lenhardas jau pats eina, nebėra užsilipęs ant mano nugaros ir dėvi panašų kostiumą į mano. Iš restorano sklinda elektro svingo muzika, aplink zuja baleto šokėjai, kurie dabar, persirengę į formalius kostiumus ir sukneles, užkandžiauja, plepa, dar keletas traukia dūmą verandoje, bet ir aš čia ne vienas baliaus dalyvis, kuris nėra šokėjas. Pajaučiu, kaip širdis pradeda daužyti greitesnį ritmą, kai girdžiu vien vokiečių kalbą dar tik te prasidedančiame vakarėlyje. Tai čia dar niekis - pora akimirkų ir vienintelis mano draugas jau dingsta tarp svečių, palikdamas mane, kai tik įeiname į patalpą. Iš slampinėjančio padavėjo pasiimu taurę vyno, nukėblinu prie švediško stalo, apie kurį žadėjo Lenhardas, ir pasivaišinu užkandžiais.
Bet... po kurio laiko pradedu suvokti, jog aplinka yra prisipildžiusi ne tik dainomis, bet ir kažkokiais energijos laukais. Kažkokioms spinduliuotėmis. Dar tiksliau tariant, auromis, sklindančiomis iš pačių žmonių. Ar tai ir yra ta psichologinė galia, apie kurią užsiminė Evelina? Jas keistas jausmas vis stiprėja ir nė neįsivaizduoju, kas turėjo įtakos tam išlįsti iš po gelmių – tai gi tėra paprastas šokėjų vakarėlis.
Žodžiu, tos auros vyrauja skirtingo stiprumo, jas net galėčiau suskirstyti į devynių balų sistemą. Maži ikimokyklinukai, kurie zuja aplink svečius ir žaidžia, būtų įvertinti vienu silpnu balu; ryškius raumenis turintis apsaugos darbuotojas būtų vertinamas kokiu stipriu penketu ar šešetu, mane supantys šokėjai trejetais ar ketvertais, bet ne tame problema.
- Tanzenduell! Tanzenduell!- Lenhardas šūkauja, rankoje laikydamas pustuštį bokalą.
Problema jis.
Specialiai įsimaišau minioje, prisiartinu arčiau Lenhardo ir prisėdu prie šalia esančio staliuko, įbesdamas į jį savo akis. Nuo jo sklinda tokia aštri, stingdanti aura, jog ją įvertinčiau vienuolika.
Pro kolonėles užgroja Panic! at the disco daina Death of a bachelor. Svečiai greitai atsitraukia padarydami didelį ratą, kurio vidury atsiduria Jis ir kažkokia mergina, kurie improvizuodami skirtingas dainos choreografijas, atitolę vienas nuo kito pradeda šokti. Abu daro ir lyriškus, ir lanksčius judesius, pritaikydami savo baleto sugebėjimus. Dar neatėjus priedainiui, Lenhardas prisiartina prie manęs ir ištiesia ranką. Ką? Kviečia šokti? Turbūt manyje mąstymas per lėtas, nes po kelių sekundžių jis pats mane pagriebia už riešo ir tempia į tą padarytą svečių ratą. Vos tik prasidėjus priedainiui, Prasidėjus priedainiui, pradeda mane sukti šokdamas ir net nulenkia kaip kokią paną.
- Ė, ką tu čia darai?- urgztelėju veikiau pasimesdamas nei supykdamas.
- Jėtau,- pavarto akis, pastato mane ant kojų ir vėl apsuka.
Prikandu lūpą, paimu valdžią į rankas, nė negalvodamas sugriebiu vaikiną už riešo ir prisitraukęs nuleidžiu jį:
- Aš tau ne žaisliukas, ponaiti,- kone murkteliu.- rizikuoji, norėdamas prabudinti manyje žvėrį.
Šokėjas žagtelėja, pamirksi, spoksodamas savo tarsi nekaltu žvilgsniu ir pradeda krizenti.
Paleidžiu jį vos tik pasibaigus pirmam priedainiui ir greitai nueinu šonan, prie staliuko, kur lūkuriavau prieš tai. Neilgai ten galiu palūkuriuoti - mano kišenėje pradeda vibruoti telefonas. Išsitraukiu jį ir pamatęs Evelinos vardą ekrane, greit nueinu link verandos.
- Taip, Evelina?- atsiliepiu uždarydamas stiklines duris už savęs, kad išvengčiau besiskverbiančios muzikos.
- Kur ten randiesi?- patylėjusi pasiteirauja. Ir aš būčiau sutrikęs, kad po nelaimės ir persikraustymo jau eitų į vakarėlius.
- Draugas pasikvietė į vakarėlį,- žiūriu į ežerą ir kalnus tolumoje, kartais atsigręždamas atgal pažiūrėti, ar nieko nėra netoliese.
- Jokio pavojaus nėra?
- Lyg ir ne, bet kai ką...
- Radau porą burtažodžių ir informacijos, kurių dėka lyg ir turėjai šiandien pajausti pakitimą,- ji greitai pertraukia mane.
- Taip, jaučiu pakitimą. Man atrodo, kad net būtų geriau, jei jis nebūtų įvykęs.
- Kodėl? Galvojau, kad apsidžiaugsi.
- Tokia informacija neturi būti pranešama telefonu. Mano draugas, apie kurį tau prieš tai sakiau, jaučiu, labai galingas, bet nesuprantu kodėl. Nebus koks Medžiotojas?
- Kur jau, Austrijoj beveik jį nė nėra. Gal jis irgi vienas iš Kitokių? Tokiam variantui tikrai yra nemažai šansų.
- Gal.
Vargu, ar jis vienas iš Mūsų. Čia kažkas ne taip.
Kai Lenhardas įvirsta į verandą, jis pagriebia mane už pečių ir tempia mane atgal į restoraną, pasidaro nesunku suprasti, jog tai dar tik vakaro pradžia.

_________________________
Taisyta 19-10-11