|° Intoxicated ° | SUSTABDYTA

17.

Kitą dieną man nuskyla. Pamotės atėjimas į mano gaują kone atnešė sėkmę - jau po poros dienų Liza greitai paskambina vakare po baleto treniruotės pranešdama, jog mūsiškiai pamatė tą Kitokį su kaukole vietoj galvos ir šįkart nepameta jo iš akių, bastosi po Brambergą. Pagaliau. Jei jis nužudė mano brolį, atkeršysiu taip, kaip jis to ir nusipelnė. 
Greitai paskambinu Monikai, bėgdamas su rūbų krepšiu iš pastato:
- Paėmei gaudymo priemones?- paklausiu skubiai, kai ši atsiliepia.
- Viską paėmiau, atvažiuojam, paimsiu tave su mašina, būk lauke,- greitai išpyškina. Išties girdisi mašinos variklis ir aukštos apsukos.
- Puiku,- nubėgu prie pagrindinio kelio ir laukiu jų, matydamas artėjančią mašiną bei du motociklus link manęs. 

-S.p

Po paraliais. Viena klaidų mano gyvenime buvo vykti į Austriją. Bet ši klaikiausia, kai sau, eidamas po darbo pasivaikščioti Bramberge, pasakiau būti savimi, kai vyks naujas Kitokių susitikimas. Įgavau Klaustukų formą. Supanikavau. Mane išvydo žmonės, pradėjo rėkti glausdami telefonus prie ausies. O kas blogiausia - įstrigau Mutanto formoje, apie ką buvo įspėjusi Eneira.
Blaškausi po miestelį ir galvoju, kaip pasislėpti. Link ganyklų bei miškų kalnuose negaliu bėgti - važiuoja traukinys, užkertantis kelią, į šikšnosparnį pasiversti nepavyksta.
Link manęs staiga pradeda važiuoti juodas automobilis ir keli motociklininkai Medžiotojų aprangomis - tiesiog tobula. 

-L.p

- Suk į dešinę,- greit pasakau persisvėręs arčiau priekinių sėdynių, patsai būdamas gale. 
Monika vairuodama taip ir padaro. Kitoks blaškosi, vos neužgriūva ant mašinos priekinio dangčio. Greitai persisuka kone dribtelėdamas savo kanopomis ant asfalto ir lekia priešingon pusėn. Nieko nelaukdamas pridedu raciją prie savo lūpų.
- Hari, Liza, blokuokit gatvę iš kairės, sankryžoje, kol nenubėgo.
Šie padaro, ką liepiu.
Mutantas lieka įspraustas į kampą ir keista, jog nebando veržtis pro motociklininkus.
- Nušauti?- Monika greitai užklausia.- Galim visą tai užbaigti greitai ir be problemų.
- Ne,- paimu virvę, iš kurios buvau padaręs lasą.- Jei jis toks beprotis, jog sugebėjo žudyti mano brolį, tuomet turės pajusti mano pagiežą,- iššoku iš automobilio, kai tik šis sustoja.

-S.p

Šūdas... Lieku įkalintas kampe. Negana to, iš mašinos iššoka Lenhardas.
- Pagaliau susitikom, žudike,- jis, laikydamas virvę su kilpa, artėja link manęs.
Žudike? Lenhardai, aš...
- Galvoji, monstre, kad aš neatkeršysiu už brolį? Cha, tik tavo svajonėse. 
Po velnių, atvirsk į žmogų, Serenai, at...virsk...
Lekiu šonan, bet sustoju vėl, šįkart susidurdamas su kažkokia Medžiotoja. Visgi gyvenu dėl savęs - galėčiau ją peršokti ar nuspirti, bet blaivi sąžinė grįžo per vėlai - moteris užmeta ant manęs virvę su kilpa ir patempia link savęs taip stipriai, jog net klaikiai nustembu, priverstas suklupti.

-L.p

Monika pasidarbuoja puikiai pagal planą, o ir Mutantas nekelia jai grėsmės. Prisiartinu ir taip pat užmetu lasą ant padaro kuo arčiau galvos, o kai stipriai suveržiu, jis pradeda čepsėti iltimis bei šnypšti, leisdamas juodus dūmus iš burnos.
- Šaunuolė,- greit pasakau piktdžiugiškai šyptelėdamas. Jausmas, lyg būtų mano kūne prisikaupę tiek adrenalino, kuris net verčia nevalingai tvinkčioti mano pirštus ir galvą.
Ieškodamas akimis kokio nors storo, stiprių šakų medžio, pradedu tempti Kitokį. Šis drąskosi, spiriasi kanopomis į asfaltą, bet kiek gi priešinsis, kai lasas kuo daugiau tempiamas, tuo labiau smaugia.

- 3.p

Lenhardas, pagaliau radęs tinkamą medį, su pamotės pagalba nutempia Mutantą prie jo, virvę pririša prie kamieno, o kitą permeta per storą šaką, pasilipdamas ant akmenų, galą pririšdamas prie jauno medelio. Padaras drąskosi, trypčioja.
  - Galit eiti,- Medžiotojas prabyla, leisdamas saviškiams nenoriai pasitraukti link savo mašinos ir motociklų.
Jo gintarinės akys greitai grįžta prie pririštojo, veide pradeda rastis piktdžiugiška šypsena, neslepianti jokio džiaugsmo. Nieko nelaukdamas, Lenhardas prisiartina prie kaukoliaveidžio, pagriebia virvės galą, kurį pritvirtino virš Mutanto, smarkiai patempia virvę ir vėl pririša galą ant medžio, priversdamas padarą atsistoti piestu, nenorint pasismaugti. Vis bando priekinėmis kanopomis atsiremti į kamieną, bet jos slysta ir pats tarsi vis pasmaugia save po akimirką.
  - Geras jausmas, ar ne?- Medžiotojas stebi pririštąjį ir lėtai ištraukia durklą.
Padaro žali žiburėliai seka Medžiotojo judesius. Vaikinas prisigretina prie jo, smailiu durklo galiuku duria į šonkaulius, negiliai prasisunkdamas pro šviesų kailį. Primena žiemos reljefą - ginklas, kaip kokia dievo ranka ar nežinia kas, išrėžia pailgas smegduobes, iš kurių pradeda bėgti raudoni syvai. Raižo durklu kraštovaizdį ant dar alsuojančio gyvo kūno, priversdamas Kitokį žviegti, virpėti it purtomam, pro nasrus leisti juodus dūmus, savo anglies juodumu ir aštriu kvapu primenančius artėjančią agoniją.
Gyvasties skystis tarsi šaltinis nubėga žemyn užpakalinėmis Kitokio užpakalinėmis kojomis, trypiančiomis žolę.
  - Galėčiau išraižyti ant tavęs savo vardą kaip priminimą, bet gaila dar labiau purvinti savo durklą,- plačiau šypsosi matydamas, kaip Kitoks silpsta, jau nebe įnirtingai kabindamasis į medžio kamieną ir visai nežino, jog kenčiantysis beveik nesupranta bjaurių žodžių.
Gintarinė spalva vis labiau užgožia vaikino akis besitraukiant vyzdžiams, rankos net tvinkčioja iš malonumo, kai jos pagriebia virvę, kuria pririšo Kitokio gerklę virš jo galvos, padedanti smaugti.
- Galim užbaigti viską greičiau, ar ne?- Lenhardas pradeda kikenti, žiūrėdamas į panikuojantį padarą priešais save, sukaupia jėgas ir iš visų jėgų patraukia virvę žemyn, priversdamas Kitokį nebeliesti užpakalinėmis kojomis žemės.- Už brolį, mielasai. 
Jis pradeda trūkčioti ir žiopuoti. Rudaplaukis stebi kariamąjį, gaudantį orą; iš pačio plaučių pradeda skambėti skambus kvatojimas.
Kitokio žvilgsnis vis užkimba tai už Medžiotojo, tai į dangų, bet žali žiburėliai palengva blėsta ir prasmenga akytkaulių tamsoje.