|° Intoxicated ° | SUSTABDYTA

23.

Jaučiuosi keistai. Ne. Viskas apskritai keista. Vėl stengiuosi nekreipti dėmesio į Sereną ir pradedu stebėti brolį. Ir... nenuostabu, jog šįkart atkreipiau dėmesį į jo laikyseną. Prieš šitoms nesąmonėms prasidedant jis atmesdavo pečius priekin, nunarindamas galvą ir žiūrėdamas iš po kaktos ir plaukų, dengiančių dalį jo akių. O dabar jis eina iškėlęs galvą, įsikibęs į Kitokios parankę. Turėčiau, logiškai žiūrint, džiaugtis dėl brolio, pagaliau nebijančio vaikščioti iškelta nosimi, bet negaliu susitaikyti su mintimi, kad jis taip lengvai buvo korumpuotas tų padarų. Man atrodo, kad tai pasala: pirmiau išvalė Franco protą (vis negaliu patikėti), dabar bando paveikti mane ir, jei pasiduosiu, naudos mus kaip ginklą savo sumetimais. Šakės... Ką daryti? Eneiros lagamine yra mano ginklai, kuriuos galėčiau greitai ištraukti ir tuos Kitokius nušauti ir išgelbėti Francą ir grįžti į senąjį gyvenimą ir toliau medžioti ir toliau šokti ir...
- Francai!- rikteliu atsistojęs ir nubėgu prie juodaplaukio, vos neatsitrenkdamas į jo nugarą. Nesiruošiu kalbėti angliškai, tad pyškinu savo gimtąja kalba.- Francai, tu paklausyk manęs, jie bando susukti tavo smegenis ir po to tavimi pasinaudos!- griebiu jį už laisvos rankos , bet šis ją greitai ištraukia ir stumteli mane šalin, man vos nenukrentant ant grindinio.
- Ką tu čia nusišneki, Leni? Ko prisiuostei?
Eira sustoja kaip ir vaikinas, skersuodama į mane.
- Jie bando tave perkimšti propaganda ir tada naudosis tavim! Francai, jie monstrai!
- Žinai, t'est pass aussi la cerise sur le dessert*,- numykia skersuodamas, lyg kliedėčiau.
- Tu čia specialiai mane nervini?- urzgiu.- erzini, kai tam yra prasčiausias metas. Mes pavojuje!
- O tu išsirenki prasčiausią laiką vidury aikštės rėkauti savo pasakaites,- nustumia mane šalin, kaip ir padarė prieš tai.
- Tu juokauji, ar ne? Tikiuosi, kad tu tik mane erzini, kaip darei vaikystėje,- nejučiom susigūžiu ir atsitraukiu nuo tų dviejų, grįždamas prie lagaminų.
Velniava... Viskas, jis įklimpo į spąstus... Kai jis toks užsispyręs, žinau, jog jo nuomonės nebepakeisiu...
- Be reikalo jaudiniesi, Lenhardai,- pajaučiu Sereno ranką, paliečiančią mano nugarą.- Tikiu, kad ateis laikas, kai suprasi.
,,Ateis laikas, kai suprasi"... Suprasiu ką? Kad per vėlai bandžiau susiimti ir gelbėti brolį?
- Leisk man parodyti, jog mes tik žmonės su mitinių būtybių galiomis ir aš suteiksiu tau dar vieną šansą pakeisti savo požiūrį, praleisiu pro akis tai, kad mane apipjaustęs bandei pakarti.

Nors jau pradeda erzinti tai, kad Serenas kone vadinąs žinąs visas tiesas bei teisingus sprendimus, kad ir kaip painiai ir nelogiškai apskritai viskas atrodo, tenka nuspręsti, jog kito kelio nėra.

Keturiese nubogliname į barą, kažkur įsitaisiusį šalimais, vis dar miesto centre. Jis pilnas įvairaus amžiaus žmonių, bet neskamba muzika. Mat, visi per keletą didelių televizorių žiūri futbolo čempionatą. Ir vėl jaučiuosi vienišas: brolis iškart įsipaišo į futbolo fanų kompaniją ( net pastebiu porą šviesiaplaukių merginų su Medžiotojų ženkleliais ant švarkų, bet jos įnikusios į televizorių), Eira vėl atsisega iškirptę, pasitvarko plaukus ir nustriksi link keletos vyrų, stebinčių ją vos merginai įėjus į barą.
Patsai atsisėdu prie nuošalesnio staliuko, nes susimaišęs pigių rūkalų ir alkoholio tvaikas arčiau baro-užtvaros vimdo.
- Tavo tėvas irgi Medžiotojas?
Pažiūriu į Sereną, kuris paklausęs netikėto klausimo prisėda šalia. Kurį laiką galvoju ar atsakyti ir apskritai ar jis klausia susidomėjęs, ar slėpdamas pagiežą po savo bejausmiu balso tembru. Ta jo robotiška šneka (kartais primena formalų šnekėsenos būdą) tikrai greitai išvarys iš proto.
- Medžiotojas,- atsakau ir, nežinodamas, kur dėti rankas, kurios nervingai virpa, paimu nosinę ir pradedu ją lankstyti.
- Dėl to pasirinkai šį darbą, kad sektum jo pėdomis?- vėl pasiteirauja, šonu palinkdamas arčiau manęs.
- Ir dėl to, ir dėl noro apsaugoti žmones,- noriu dar pridurti, bet lieku pertrauktas futbolo fanų šūksnio - turbūt įmušė įvartį. Kai ovacijos apsiramina, toliau švagždenu, nenorėdamas didelio aplinkinių dėmesio.- Negalėjau apsaugoti savo motinos, kurią nužudė Kitoks po Franco gimimo. Tad nenoriu, kad nukentėtų kiti civiliai žmonės, kad patirtų tai, ką pats turėjau sunkiai išgyventi.
- Chm,- matau, kaip baltaplaukis stebi mano rankose lankstomą nosinę.- Dabar gal ir pradedu suprasti tavo poziciją bei darbo pasirinkimą. Bet tu kaip baleto šokėjas vistiek geriau atrodai. Jeigu kalbant apie gyvenimo sprendimus, Lenhardai, ar tu žinai, kodėl išties nesuabejojau tau duodamas antrą šansą?
- Netempk gumos - sakyk,- suvirpėdamas burbteliu.
- Nes su tavimi susipažinau, kai nežinojau, jog esi Medžiotojas. Ir pamėgau tave kaip asmenybę.
Jaučiu, kaip širdis pradeda pulsuoti.
- Ir, jei neklystu, tu mane įsižiūrėjai ar įsimylėjai irgi dar prieš kai ko nežinant apie mane,- nutęsia - puikiai žinau, kur linksta jo mintys.- Ir aš dar niekada nepakėliau rankos prieš žmogų.
- Apie ką šnekat, vyručiai?- raudonplaukė ateina prie mūsų su dvejais kokteilių taurėmis ir pastato prieš mus.
- Galvojau, kad planavai negerti,- Sereno akys nukrypsta į merginą.
- Tai ir negersiu, jums atnešiau. Čia tie šelmiai prie baro kampo bandė įsimeilinti.
- Tai tada gal išgerk bent vieną, nieko neatsitiks.
- Eik tiktais, Serioža, tu gi žinai, kaip alkoholis ir tokie spalvoti gėrimai kenkia figūrai? Va, porą išgersiu ir storėt pradėsiu,- ji prisideda delną prie krūtinės ir galvoju, ar ji tik vaidina, ar išties įsižeidė.
Po kelių akimirkų ji visgi prisideda prie mūsų pokalbio ir užsimena apie profesijas. Ji, pasirodo, po dvylikos klasių ėjo dirbti modeliu bei aktyviai užsiėmė šokių menais. Austrijoje agentūros kvietė ją dirbti modeliu, tad ji turėjo pinigų pragyvenimui. Kai mano ir merginos akys nukrypsta į Sereną, šis siurbteli kokteilio ir žvilgčioja į mus abu:
- Studijavau kriminologiją ir jau kurį laiką dirbau tardytoju.
- Tu čia rimtai?- pasilenkiu arčiau jo.
- Na, yra Medžiotojų valdžia, yra ir civilių. Keista, kad nustebai,- Serenas spokso į mane, kalbėdamas monotonišku roboto tembru. 
- Na, neabejoju, jog esi tikras profesionalas savo srityje,- stengiuosi nusišypsoti, bet sunku.
- Berniukai, vėluojam į traukinį,- Eneira atsistoja su koja užgaudama stalą.- Griebiam Francą ir lekiam. Mūsų dar daug kas laukia.