|° Intoxicated ° | SUSTABDYTA

15.

Jei mano gyvenimas būtų kaip aprašyta kažkokia istorija internete, visi lauktų detalių iš to, kaip bučinys ir visa kita tęsėsi bažnyčioje, bet rašytojas pernelyg žiaurus ir mieliau prieitų prie tos minties, kuomet mašina grįžtu į Brambergą, apsikrovęs kunigo duotais buteliukais.
Per radiją pradeda skambėti ,,Are you lonesome tonight?". Pagarsinu dainą tyliai niūniuodamas ir barbenu pirštais laikydamas vairą. Ji išties primena tuos šokius esant išgėrus ten tame viešbutyje po baleto spektaklio premjeros. Nežinau, kodėl.
Vėl prisimenu tą Lenhardo lūpų skonį, išteptą ašarų, ir... Žvilgteliu į veidrodėlį. Prisiminęs bažnyčią ir tai, kas ten įvyko man netekus blaivaus proto, tikrai išraustu kaip idiotas. Mintys bėgioja nuo bučinio iki rimtų aktualių problemų, kurias turėsiu aptarti su Eneira, bet šiluma nuo skruostų nedingsta. Nežinau, ką darysiu su Lenhardu bei žinia, jog Francas Eiros namuose karščiuojantis, bet lėtai sveikstantis. Negaliu Lenhardui apie tai dar pasakyti, nes nežinia, ką likimas iškrės, bet jei nepasakysiu, jis tik dar labiau grims į depresiją, o, na... Bučiniai - tik laikinas vaistas, atitraukiantis tą austrą nuo streso ir baisių minčių. Tokio klausimo sprendimas tikrai rimtas, tad turbūt teks aptarti jį su Eneira.
Merginos kambarys ar butas, kuriame ji apsistojusi, yra name šalia kavinės ir fontano, dieną naktį plūstančio vandens purslais. Kažkada buvau susimąstęs, jog būtų visai neblogai mums, Kitokiems, gyventi tame pačiame name, tačiau, gerai pagalvojus, geriau gyventi šiek tiek atsiribojus vienas nuo kito. Mat, jei gyvensim kokiais nors rajonais, Kitokius Medžiotojai išžudys lengvai kaip įsisukusi Yersinia pestis maro bakterija megapolyje.
Pastatęs automobilį šalia namo esančioje stovėjimo aikštelėje, nueinu ten. Atrakinu duris į namo rūsį ir žengiu prie laiptų, užrakinęs duris iš vidaus. Mergina minėjo, jog lemputė nėra įsukta prie laiptų, tad norėdamas geriau matyti tamsoje ir nenugarmėti laiptais žemyn, pasiverčiu į Kenos aliaskinį vilką, kurio kraujo išgėriau dar anksčiau. Į dantis įsikandęs maišelį atsargiai nulipu laiptais, vedamas aštrėjančių vaistų bei kraujo kvapų. Nutipenu prie vienų durų, iš kurio sklinda aštrūs kvapai bei auros, nosimi stumteliu duris ir šios prasiveria.
Uoslė nemeluoja: nemažoje, blausiai apšviestoje patalpoje, kurioje apstu maišų bei stiklainių, jos viduryje guli Eneira mutanto pavidale ir Francas. Mutantė, susirietusi kaip katė šaltą žiemos vakarą, snaudžia, paslėpusi didelę galvą-kaukolę po letena. Vaikinas guli, nugara ir galva įsirėmęs į Eiros pilvą. Jo veidas panardintas padaro gauruose, o krūtinė lėtai kilnojasi, paslėpta po rusvu adijalu. Net miela žiūrėti. Tačiau žinodamas, jog būtina pranešti apie atvežtus vaistus, pasilenkiu prie Eiros ir pabaksnoju jos leteną. Ši murkteli klausiama intonacija, akytkauliuose įsižiebia žali žiburėliai, nukreipti į mane. Turbūt susivokusi, jog tai aš, lėtai bando atsikelti, bandydama neprabudinti Franco, tačiau jis jau muistosi. Ir jis pramerkia akis, kurios greitai nukreipiamos į mane, jose atsirandant pykčiui ir kažkokiai baimei. Eira atsiverčia į žmogų jau stovėdama priešais mane. Kiek abejingai pažiūriu į ją bei taip pat įgaunu žmogišką formą, griebtelėjęs maišelį ranka.
- Viskas, ko prireiks,- tespėju tarstelėti merginai, kai lieku nutrauktas Franco.
- Tu!- Jis šnypščia.- Tu! Turėjau žinoti, jog tu esi vienas Kitokių,- Atsisėda. Nuo jo krūtinės nukrenta adijalas ir dabar pamatau, jog jo rankos surakintos antrankiais, kurie taip pat prie kažko pririšti grandinėmis, kad vaikinas nepabėgtų.- Ne. Aš žinojau, kad tu Kitoks!
- Kaip jis?- kreipiuosi į merginą, kuri tik lėtai atsidūsta.
- Naktį prasiblaškė su temperatūra. Turbūt jam svaigo galva, nes kai tik pasiverčiau į mutantę ir atsiguliau, jis pats ant jų susirangė ir manęs nepaleido,- mergina pasitrina kaklą, paima maišelį ir pažiūri į jo turinį.- Kas čia? Degtinės buteliukas?
- Šventintas vanduo,- papurtau galvą.- Sakė, kad Francas gali būti apsėstas demono, kaip ir kiti Medžiotojai, tai..,- žvilgteliu į surakintąjį, kuris spokso į mane su pagieža.
- Pats tu privisęs demonų, sugebėjęs tiek laiko meluoti,- jis šnypščia, o kai pasilenkiu prie jo arčiau, šis pradeda kone spardytis, norėdamas atsitraukti nuo manęs, bet nugara atsitrenkia į sieną.
Vėl prisiartinu ir paimu jį už žandikaulio pirštais.
- Bet aš nenužudžiau nei vieno žmogaus gyvenime,- pasakau.
- Tavo monotoniškas balsas nelabai tai parodo,- piktdžiugiškai išsišiepia.- Pasakysiu Lenhardui apie tave esant Kitokiu ir su tavimi susitvarkys,- pradeda purtyti galvą, bet nepaleidžiu.
- Aš ne žudikas,- pakartoju.- Ir niekada nežudysiu savų.- žiūriu jam tiesiai į akis.
Franco veide nebesimato tos keistos piktdžiugiškos šypsenos. Nuo jo sklinda baimė, kuri turbūt priverčia jo aurą dar labiau susilpnėti. Eira per tą laiką jau pasilenkia šalia Franco, atsega marškinius, apnuogindama žaizduotą pilvą.
- Prisimink, kad tu esi Kitoks,- ramiai pasakau, vis dirstelėdamas, kaip mergina atsargiai pirštų pagalvėlėmis tepa Franco žaizdą.- Tu turi svajonę, kurią beprotiškai nori pasiekti, nebūdamas Medžiotojų gniaužtuose,- palenga atleidžiu savo rankos pirštus, nes Franco veido oda pradeda baltuoti.- Patikėk: ir aš, ir ji, ir kiti Kitokie turi siekiamybių, kurios nekenkia aplinkiniams.
- Ir mes net nežinom, ką padarėm blogai. Ir nesuprantam, kodėl už norą taikiai gyventi esame baudžiami mirtimi,- Eira nutęsia mano mintį, vis dar tepdama žaizdas.
Įsivyrauja tyla. Tik Francas kartais sušnypščia, jei mergina per stipriai spusteli žaizdą, nežiūri į mane. Bet bent atrodo, jog įtampa slūgsta, o ir Francas nešiepiasi kaip kankinamas kalinys.
- Kur Naelis?- paklausiu atsisėsdamas ant žemės.- Nužudei?
- Ne, guli kaimyno rūsyje, kurio jis nenaudoja.
- O ar žudysi?
- Tai, kad nežinau. Sesuo turėtų man greitai atsiųsti viralą, kuris panaikintų Naelio atmintį ir jo nereiktų pavergti ar nužudyti. Paleistume ir tegul bastosi, kol atras namus.
- Tai tavo sesuo ragana?
Eira tyli keletą akimirkų, paima naują bintą, suteptą vaistais, deda jį ant sužeistojo.
- Na, kaip čia pasakius,- pažiūri į mane savo samaninėm akim.- Ji yra Kitokia, šiek tiek keista, turi sukaupusi tiek informacijos apie viską, jog jei ji būtų Medžiotojų gretose, mes būtume greitai nušluoti nuo žemės paviršiaus.
- Cha, tai gal tu pati esi kvaila ragana?- Francas paklausia paaštrinęs balsą.
Eira žvelgia į jį įsižeidusiu veidu, bet tada liūdnai vypteli:
- O jau galvojau, kad esi giliai širdy mielas vaikinas, kurį būčiau norėjusi artimiau pažinti, kai pagaliau tau įrodytume, jog Kitokie - geri.
Išties nebelabai suprantu, apie ką jie šneka, tad tik tyliai klausausi, nevalingai krapštydamas pirštų odeles nagais.
- O tu, baltaplauki apgavike,- išgirstu Francą tariant mano pravardę ir kai raudonplaukė prie jo kažko prisiartina, šis ją nustumia su koja.- Ko čia raudonuoji kaip pabučiuotas? Lenhardas tave pasmaugs, oi, pasmaugs, pamatysi.
- Nemanau, kad jis tai padarytų,- tyliai tarsteliu, jausdamas karštį, kunkuliuojantį veide.
Gaila, kad jis nežino, kas įvyko bažnyčioje. O gal geriau ir nesužino. Tai įvyko ne iš meilės, ar ne? Galbūt, jei kiekvieną kartą ką nors pabučiuočiau, pajausčiau tą patį.

_____________
a/n something simple. The story might end soon (even though I need to make a character development) but I hope you will enjoy a little bit and not stop reading this piece of shit. Some shit might happen.
- Krista.my