|° Intoxicated ° | SUSTABDYTA

11.

Kai jau išgirstu žingsnius ir akies krašteliu pamatau vaikino siluetą, net tada nesiruošiu atsisukti.
- Tai gal bent šįkart pasiliksi nakvynei?- jis prabyla prisišlijęs šalia manęs, trindamasis šlapius plaukus rankšluosčiu. Nuo jo mano pusėn pereina rožių kvapo dvelksmas.
Kai pagaliau dirsteliu į jį, jis pakeičia pozą į tokią, kuria, tikrai neabejoju, bando atrodyti seksualiu. Gal prisižiūrėjo per daug romantinių filmų.
- Pasiliksiu, pasiliksiu, tavo brolis įkalbėjo,- pamirksiu ir spoksau į brunetą.
Pasijaučiu šiek tiek nejaukiai, bet negaliu atitraukti nuo jo akių. Jis... gražus, negaliu nuslėpti tos kirbančios minties.
- Leni, jei planuoji su juo flirtuoti ar baladotis, dink iš mano kambario,- Francas murma.
- O kodėl gi? Gi mūsų namai yra bendras turtas,- jo brolis nusprendė toliau jį erzinti.
- Tiesiog dink. Gi turiu repetuoti,- Francas atsistoja ir pradeda mus stumti link durų.
Net tada nepasirodo, kad Lenhardas sureaguotų į jaunesnio vaikino replikas – jis vis dar spokso į mano pusėn, bet netrukus galop pagriebia mane už riešo ir vis kikendamas vedasi į kambarį, kita ranka sausindamasis plaukus.
Ten jau aplinka ne tokia kaip pas Francą – ginklų prikabintų tiek, kiek pas jį plakatų; nemažai ir margai išbraižytų žemėlapių ant vienspalvių sienų, visokiausių brėžinių ir kalendorius priešais lovą, perpildytas užrašais.
- Šiandien visai įdomi repeticija buvo, žinai..,- austras buvo jau bepradėjęs pasakoti, bet jo akys nukeliauja prie kampe stovinčio manekeno su uždėta Medžiotoja apranga. Jis tik dar plačiau vypteli ir lėtai atsigręžia į mane.- Serenukaiiii...
O, dieve.
Jis greitai prislenka prie to manekeno, numauna aprangą vos nenuversdamas galvos benuimant marškinius ir prisliūkina prie manęs, jau užsidėjęs rankšluostį ant galvos.
- Aš jo nesimausiu,- atstumiu rūbus ir suneriu rankas virš savo krūtinės.
Net šiurpas pereina pagaugais, nors ir joks pavojus negresia.
- Kodėl? Prašau, apsimauk, dėl manęs,- jis nepalieka manęs ramybėje.- Nors vieną kartelį, daugiau neprašysiu.
- Na, gerai, bet tik labai trumpam,- greitai pasiduodu Medžiotojo žodžiams. Visgi jei atsisakyčiau, galbūt jis ką nors įtartų...
Pradedu persirenginėti. Savo juodų kelnių ir šviesių marškinių nepasikeičiu, tik užsivelku neperšaunamą liemenę, odinį švarką iki kelių, odines bepirštes pirštines, bet, kadangi tie rūbai pasiūti Lenhardo ūgiui, jie šiek tiek spaudžia. Tuo metu, kol bandau užsisegti pirštinių sagas, Lenhardas su kažkuo entuziastingai pasisveikina ir pradeda šnekėti, stovėdamas prie lango – turbūt vėl filmuoja savo vokišką video blogą. Kai susitvarkau aprangą, nusprendžiu nė neliesti ginklų. Tiesiog užsimaukšlinu ilgus botus (nors jie irgi spaudžia, bet pavyksta į juos įlysti) ir užsidedu raudoną bandaną, užsidengdamas nosį.
Tyla. Gana nejauki trumpa tyla.
- Unglaublich,- išgirstu jį ištariant jau arčiau manęs.
Išties pastebiu jį jau lūkuriuojantį šalia manęs su kamera rankose, objektyvu atsuktu į mane. Atsitraukiu nuo Medžiotojo ir, nuėjęs prie veidrodžio, žvelgiu į savo atvaizdą. Taip, aš – Serenas, Kitoks, besislapstantis kalnų raizgalynėje, tačiau tas baltaplaukis atspindy – ne jis. Serenas nevilki Medžiotojo uniformos. Serenas nelenda į žudiko, kuris negaili net geriausių draugų gyvybių, rūbus. Serenas – ne tas Kitoks, kuris nesinertų iš kailio jais vilkėdamas ir žinodamas, jog ji ištepta savųjų krauju.
Vos po kelių akimirkų noriu kuo greičiau atsikratyti tos aprangos, tačiau stoviu sustingęs ir negaliu pajudėti. Kūnas neklauso proto, kad ir kaip mano instinktai bandytų versti mane kuo greičiau atsikratyti aprangos.
Kol spoksau į savo atvaizdą veidrodyje, išgirstu pianino melodiją, visai čia pat, sklindančią iš Franco kambario.
- Galėtum prisijungti prie manęs ir būti Medžiotoju mano būryje.
Klausausi melodijos.
- Užsidirbtum daug, kiekvieną mėnesį pasilinksmintume Medžiotojų vakarėliuose,- akies krašteliu matau, kaip jis lėtai padeda kamerą ant komodos priešais lovą, tada atsistojau priešais mane pradeda segti mano vilkėto palto sagas.- Būtum ne tik kitų gelbėtojų nuo šlykščių padarų gerbiamas, bet ir mylimas,- lėtai nusmaukia nuo mano veido bandaną ir pasistiebia, savo veidu užgoždamas man vaizdą į veidrodį. Jo gintarinis žvilgsnis slysta tai į mano akis, tai į lūpas, veide šmėsčioja nerūpestingas šypsniukas.
Ta melodija. Ta sena, gerai žinoma melodija. Tas greitas valso ritmas, tie švelniai skambantys Elvio Preslio dainos žodžiai...
Atsiminimai iš laimingiausios dienos grįžta akimirksniu, praeities vaizdai užgožia realybę.