|° Intoxicated ° | SUSTABDYTA

prologas .

(PATAISYTA 19.03.07)

- S.p

Man kartais buvo neįtikima, jog prieš kažkam nutinkant, kažkoks vidinis šeštas jausmas siunčia signalus, į kuriuos verta reaguoti nedelsiant, nenusistatant iš anksto, kad tai gali būti tiesiog bereikšmis jaudulys. Ypač prieš vestuves. Niekada nebūčiau pagalvojęs, jog žodžiai ,,skelbiu jus vyru ir žmona" gali nuskambėti kaip pasipylusi gyvatės nuodų čiurkšlė į odą, kuri šiuo atveju gali sužlugdyti visas jungtuves. Žinoma, tai ne mano, o brolio šventė, bet tai nereiškia, kad šeštas jausmas gali rėžti aštrios nuojautos bangą tiesiai į vidines žmogaus gelmes tik esant įvykiui, tiesiogiai susijusiam su jo gyvenimo akimirka.
Tas šeštas jausmas pradeda vilgyti mano mintis, kai Aleksėjaus būsima žmona lėtai žengia raudonu kilimu, apibarstytu baltais rožių žiedlapiais, kukliai šypsosi stebeilydama žemyn į rankose laikomą gėlių puokštę, jos baltą suknelę prilaikant dvejoms mergaitėms. Įsimylėjėliai vestuvių vietą pasirinko tikrai gražią – tykų parką Jugyd Va girioje. Tokiems, kaip mes, tokia vieta puiki susibūrimams ir šventėms, nenorint išeiti iš Rusijos teritorijos. Gaila, kad negalime leisti muzikos ir tenka pasitenkinti tik paukščių čiulbamomis melodijomis – muzika pritrauktų pašalinių dėmesį. Taip, pašalinių...
Jie dabar gyvena savo laimingiausia akimirka, tikrai malonu stebėti šypsenas, džiaugsmo ašaras, kaip su kiekviena sekunde jų veidai tarsi vis labiau nušvinta, bet aš negaliu nustoti dirsčioti aplink. Kažkoks jausmas, lyg retkarčiais pūstelėjęs vėjas atneša svetimus kvapus, kurių prieš tai net nepastebėjau. Atsikvošiu tik tada, kada mano ranką spusteli Izabelė, mano žmona.
- Ko toks pasimetęs? Viskas gerai?- sušnabžda, palinkusi arčiau manęs. Jos juodos vampyrės, japoniško gymio akys stebi mane, kupinos nerimo ir sumišimo.
- Viskas gerai, nepergyvenk,- prisiverčiu nusišypsoti ir spusteliu jos delną.
Ne. Niekas nėra gerai.
- Pameni, kaip mes taip jaudinomės prieš savo vestuves?- ji apsikabina mano ranką ir įremia galvą į mano petį, stebėdama jaunavedžius, kol aš nejučia vėl pradedu žvalgytis aplink.- Kai tave pamačiau laukiantį prie altoriaus, apsiverkiau. Gerai, kad turėjau ilgalaikį makiažą... pameni, Serenai?
- Ach, taip,- sušnabždu ir negaliu nustoti žvalgytis, kaip širdis nenustoja daužytis krūtinėje it pašėlusi.
- Serenai, susikaupk, gi ateina gražiausia akimirka,- mergina suima mano skruostus ir atsuka galvą į arkos pusę.
Nenorom žvelgiu į altorių bei prie jo stovinčią porą. Ir tai, ateina tas momentas, kada kunigas paskelbia Aleksėjų, turintį oficialią žmoną ir likimas, it koks žvėris bejausmis, sužaidžia su ore tvyrančia vestuvine atmosfera ir mano šeštu jausmu, kuris vis plėšė mane iš vidaus.
Po kelių sekundžių kažkas staiga šmėsteli ant arkos iš viršaus ant jos ir garsiai sprogsta, atmušdamas ir naikindamas viską šalia savęs. Svečiai-būtybės pradeda panikuoti ir klykti, niekam neberūpi vedybos, kai supranta, jog Medžiotojai mus atsekė. Vienas per kitą padarai lipa per baltai puoštas kėdes, griuvinėja, patys nežinodami kelio iš pavojaus. Visas tas sumaišties pliūpsnis nebeleidžia blaiviai mąstyti ir suvokti, jog chaoso išvengti nebepajėgs – mes visi Medžiotojų pinklėse.
Epilepsiją keliantys blyksniai rėžia akis, sprogimų ir šaudymų garsai velniškai kurtina, sumišę su svečių klyksmais ir pripildyti nuodų smarve. Viskas vyksta beprotišku greičiu ir taip kraupiai... kol patsai esu grūdamas masės žmonių, pačiam širdis spurdėdama nusirita į kulnus, pasidaro sunku kvėpuoti. Klyksmų vis mažėja, o už savo nugaros išgirstu graudžią agonišką dejonę. Man nė nespėjus atsigręžti, jis užgula mane savo sunkiu kūnu, priversdamas mane kristi tiesiai ant samanų paklotės. Jaučiu jo kraują, tekantį mano nugara. Ne. Ne tik jaučiu. Matau, kaip raudoni upeliai srūva mano pečiais ir kaupiasi į pelkę, o tas gyvybiško skysčio kvapas nemaloniai kutena nosį. Taip ir guliu it paralyžiuotas, raumenys nė krusteli.
Viena akimi matau, kaip siluetai – Medžiotojai – eina palengva link mūsų, nebesislėpdami medžių šešėlyje. Stengiuosi nė krustelėti ar leisti savo kūnui nevalingai drebėti, bet vis dar stebiu situaciją viena pusiau pramerkta akimi. Pakilus vėjo gūsiui ir šniokščiant medžių lapams, jų juodi ilgi apsiaustai, priklausantys jų uniformai, suplevėsuoja siautėjant vėjui. Net iš tolo galiu teigti, jog jie atsiduoda grynu paraku, ginklų metalu. Mirtimi. Eidami krauju bei nuodais prisisunkusiu purvu, jie eina prie nužudytųjų, pakelia už veidų, apžiūri krūtinę, galūnes, patikrina pulsą. Vienas iš jų, su kauke, dengiančia pusę veido, stovi įsirėmęs šonu į medį, lūkuriuoja lėtai tapsėdamas viena koja.
- Sere, visi Kitokie,- vienas iš Medžiotojų žvalgų palengva ateina link to užsimaskavusio vyro, kalbėdamas angliškai. Tą patį padaro ir kiti bendrininkai.- ir visi mirę.
- Puiku, skambinkit Lukui ir praneškit apie tai,- užsimaskavusysis prabyla kimiu balsu.- lėksim į būstinę, o lavonais pasirūpinsim vėliau. Niekas jų vis vien neprikels.
Kelios minutės lėtai praslenka ir viskas aplinkui vėl pasidaro tylu, nebematau jokio Medžiotojo šioje teritorijoje. Nieko nebelaukdamas greit nuverčiu lavoną nuo savęs ir atsistoju drebančiomis kinkomis. Pasijaučiu kaip kokiame Holivudo filme – stoviu vienas kaip pirštas priešais gausybę lavonų, kraujo balų ir bombų nusiaubtą žemę. O tie lavonai – mano artimiausi žmonės. Lėtai einu, šiek tiek linguodamas nuo svaigstančios galvos, kol pamatau Izabelės kūną. Guli Ji, atmerktomis tamsiomis akimis, kurios nieko nebemato, laiko ranką ant krūtinės, į kurią suvarytas medinis kuolas. Palinkęs prie jos, nebegaliu matyti tokio vaizdo, tad palietęs jos akių vokus, jas lėtai užmerkiu.
Vėl pradedu eiti, vis apžiūrėdamas, ar bent yra viltis, jog bus gyvųjų, bet netrukus tenka sustoti nudelbus akis. Aš vienas... negali būti... Izabele...
Jų nebėra. Negali būti. Aš vienas. Medžiotojai. Tie Medžiotojai... bet aš nieko nejaučiu, net keista. Nejaučiu jokios graužaties, jokio liūdesio, jokio noro spiegti susiėmus už galvos. Jaučiu tik kažkokį blankų nusiminimą, kurį tikrai turėtų pakeisti liūdesys ir isterija suvokiant, jog visa šeimos ir mylimosios sielos išnyko iš čia per minutę.