Is It Done, Lietuviskai (Z.M G.H)

14 dalis

  Niall iškarto susirinko savo daiktus ir įsitikinęs, kad draugams nieko netrūksta išėjo su manimi iš jo namų. 

Mes kartu įsėdome į jo mašiną. 

- Gerai Gigi, sakyk kas yra tiksliai nes nepajudėsime iš vietos - nuo jo tokio gesto nustebau

- Nieko man nėra - buvo akivaizdu, kad jis nepatikėjo. Jis sunkiai atsiduso

- Nekabink makaronų, gi aš matau, kad tave dar kažkas nuliūdino, tiksliau dar labiau negu jo žodžiai kai pasakė, kad Zayn nebus. - atrodo, kad jam rūpi.

- Niall, man tikrai viskas gerai, tiesiog man reikia gryžti namo.

- Šį kartą patikėsiu - Niall patikėjo, ir gerai, aš nemėgstu kalbėti apie savo problemas.

Mes važiavome tyloje. Kai jis privažiavo prie mano namų sustojo, tačiau neatrakino mašinos durelių.

- Gal nori vakare susitikti? - mane jis šiandien stebina

- Vakare? 

- Aha

- Šiandien?

- Aha - jis daugiau nieko kaip aha nesako.

- Kokia proga? - paerzinsiu prieš sutikdama.

- Susipažinimo proga, tarkime pasimatymas su tokia gražia mergina - aš pajaučiau kaip mano akys sublizga - tai ką pasakysi? Gigi Hadid, ar sutiksite nueiti su manimi į pasimatymą?

- Taip aš su didele šypsena veide pasakiau - jis irgi labai nusišypsojo.

Niall lėtai priartėjo prie manęs, savo šiltais, švelniais pirštais suėmė mane už smakro. 

Priartėjo prie manęs ir pabučiavo. Aš buvau nustebusi, bet atsakiau jam tuo pačiu, jo lūpos buvo tokios šiltos, švelnios ir putlios. Kai jis atsitraukė, pažiūrėjo man į akis.

- Susimatysime vakare saulele.

- Iki.

Kai aš atsisveikinau su juo išlipau iš mašinos nuėjau iki savo namų durų ir atsisukau jo mašinos link. Jis dar buvo čia. Tačiau pamojavęs rankomis išvažiavo papypsindamas savo mašina. 

Aš buvau tokia laiminga, kad vienas iš vaikinų kuris man patinka pakvietė mane į pasimatymą. Pastarosiomis dienomis Niall mane kiek stebina, gerąja puse, ne taip kaip Zayn.

Zayn tiktai krušasi su paleistuvėmis ir staugia ant manęs, na, aš irgi ant jo staugiu, bet nesikrušu su kitais. 

Koks skirtumas, man reikia pamiršti Zayn, vistiek man nebūtų buvę šansų su juo.

Jis visai kitoks nei aš, mes per daug skirtingi.

Gryžusi namo iš karto mėginau nusliūkinti į savo kambarį ne pastebėta.

Nepavyko.

- Kur buvai taip ilgai? Kodėl namie nemiegojai? - mama mane užtiko pakeliui lipant laiptais į mano kambarį.

- Mamyte, aš jau ne mažas vaikas. Buvau vakarėlyje, o po to miegojau pas draugus.

- Kokius draugus? - ji visvien neatstoja nuo manęs.

- Vistiek nepažįsti, gal būt kadanors supažindinsiu, o dabar prašau, aš noriu eiti į savo kambarį, ar man reikia tavo leidimo?

- Eik į tą savo kambarį, po penkiolikos minučių valgysime pusryčius. 

- Aš jau pavalgiau

- Ar tikrai?

- Taip tikrai, prisiekiu. - ji tikrai manim nepatikės, nemanau.

- Tikiuosi, kad man saulele nemeluoji.

- Nemeluoju, o dabar atsiprašau, noriu eiti į savo kambarį

- Eik

Kalba lyg būčiau mažas vaikas, tas man labai nepatinka. Suprantu, kad ji tiesiog rūpinasi manimi, bet kartais tiesiog per daug rūpinasi, lyg negalėčiau būti savarankiška. Vos baigusi mokyklą įstosiu į aukštąją, kuo toliau nuo namų, gyvensiu bendrabutį, susirasiu namą ir išsinuomuosiu butą. Aš noriu kuo greičiau baigti mokyklą ir tapti savarankiška, kad nepriklausyčiau nuo tėvų.

Vos įėjusi į kambarį griuvau veidu žemyn į lovą ir trumpam nusprendžiau nusnūsti, tačiau pirmiausia persirengiau į švarius rūbus.

Mane pažadino girgždesys.