PASMERKTA MIRTI

2 : Ghadah

2 Dalis. 

„Atlygis už blogį - panašus blogis, bet jei kas atleis ir susitaikys - jo dovana pas Alachą. Iš tiesų Jis nemyli skriaudikų, besielgiančių neteisingai.

O jei kas atkeršys už skriaudą, tai nėra kelio jų bausti." - Šv. Koranas

- Jauna graži gėlelė. – nusišypsojo senis man. 

Fuj, kaip bjauru, nejaugi jie mane pardavė seniui? Nejaugi tėvui, taip malonu mane kankinti? Visi seniai mėgsta jaunas, gražias merginas. Ką aš tiesiog šiuo momentu galėjau padaryti, tai tik stovėti nuleidusi galvą. Negaliu daugiau, nei sekunde žiūrėti į šį senį, nes jis gali pagalvoti, kad aš nepadori.

- Mes atsiskaitėme vakar, tad manau mergina galiu vestis. – girdėjau senio balsą. 

Mama išėjo iš mano kambario, su lagaminu rankoje. Priėjau prie jos ir pasėmiau jį. Stengiausi sulaikyti ašaras, kad ir kaip sunku man buvo gyventi šioje šeimoje, vis vien nenoriu jos palikti. Nežinau ar kada nors galėsiu pajusti laisve, nežinau, kas manęs laukia. Pajaučiau silpna prisilietimą prie savo nugaros, pakėliau akis ir pamačiau senį visai šalia manęs. 

- Arissa eime. – ištarė jis. 

Mama priėjo prie manęs ir pabučiavo kakta, pajaučiau, kaip mano veidu nuriedėjo ašara. 

- Keliauk su Alachu. – sušnabždėjo ji. 

- Iki. – ištariau aš.

Senis pajudėjo link durų, o aš sekiau jam iš paskos. Tėvas net nesivargino atsisveikinti su manimi, o ką jau kalbėti apie brolį. Brolis bus tikras tėvo kopija, jau dabar matosi jo bjaurūs charakterio bruožai.

Lauke stovėjo prabangus automobilis, man dar niekada gyvenime neteko važiuoti automobiliu. Spoksojau į automobilį netekusi žado.

- Lipk nejaugi taip ir stovėsi? – tarė senis paimdamas iš mano rankų lagaminą. 

Priėjau prie automobilio durelių ir iš antro karto jas pravėriau. Automobilio vairuotojas, net nežvilgtelėjo į mane, netrukus šalia manęs atsisėdo senis. 

- Šis automobilis gražus. – sušnabždėjau aš.

- Žinoma jis gražus, tai BMW. – tarė jis taip lyg turėčiau žinoti kas yra BMW. 

Mačiau per veidrodėlį, kaip vairuotojas kreivai šyptelėjo. Mano žandai paraudo, nuleidau žvilgsnį į odines sėdynes. 

- Tau tikriausiai įdomu, kur mes vykstame. – tarė jis nusišypsodamas. 

- Taip. – prisipažinau aš.

Nežinia mane žudė, norėjau žinoti kur mes vykstame. Norėjau žinoti ar jis mane skriaus, bet tai būtu negražu klausti. Negaliu iš vis jo ko nors klausinėti. 

- Vykstame į mano sūnaus namus, ten pasiliksi pas jį ir priklausysi jam. 

Nuo šių jo žodžių man palengvėjo, nors žinojau, kad priklausysiu ne jam. Žvelgiau pro langą į skriejančius vaizdus. Buvau net pagalvojusi įsiminti kelia, kaip grįžti namo. Bet kam to reikia? Juk niekada negalėsiu grįžti, jei pabėgčiau, pats tėvas mane užmuštu. 

Atrodo prabėgo visa amžinybė iki mūsų nuvykimo į mano naujus namus, negaliu to pavadinti paprastais namais, tai labiau primina RŪMUS! Kelionės metu spėjau užsnūsti, ačiū Alachui, kad šis kvailas senis manęs nežadino. 

Pasėmiau savo lagaminą ir kartu su seniu įėjome į namo vidų. Čia buvo labai gražu, atrodė lyg viskas iš aukso. 

- Salamaleikum. – ištarė iš nežinia kur atsiradusi mergina.