Nustok svajoti (BAIGTA)

9

Pralėkė ilga bei nuobodi savaitė. Semo tėvai sugrįžo todėl jo visą savaitę nebuvo mokykloje. Džiaugiausi, kad bent jau trumpam galiu pamiršti jį ir susikoncentruoti ties mokslais, tačiau susikaupti neleido vienas asmuo apie kurį negaliu nustoti galvoti. Deividas. Ir dabar imu manyti, kad jis mane ignoruoja arba vengia dėl kažkokių priežasčių. Tačiau žinojau, kad ankščiau ar vėliau vis tiek su juo susitiksiu ir galėsiu pasikalbėti. 


Grįžau namo ankščiau nes ir vėl pradėjo skaudėti galvą. Tačiau įėjusi išgirdau mamos ir Kerolos balsus. Sutrikau ir akimirką pamaniau, kad ji viską išplepėjo tačiau įžengusi į svetainę sustingau. Mano tėvai, sesuo ir Deividas ramiai sėdėjo prie stalo ir kalbėjosi. Mano žvilgsnis nuslydo į Deividą ir vaikinas akimirksniu atsisuko į Kerolą.


-Mieloji, ar neturėtum būti mokykloje? –Paklausė mama, o aš pasistengiau išspausti šypseną.


-Prastai jaučiuosi todėl atėjau ankščiau. –Numarinau galva žemyn ir nuskubėjau į virtuvę.


Negaliu patikėti, kad Deividas čia, kalbasi su mano tėvais ir prispaudęs laiko Kerolos ranką. Nesuprantu kaip nepastebėjau, kad jiedu kartu. Juk visą savaitę nemačiau Deivido ir dabar pagalvojusi sesers taip pat. Man jis patinka, o po to bučinio negalėjau užmigti dar kelias dienas ir vis galvodavau apie dar vieną tokia akimirką kuri priverstu mane drebėti ne iš baimės, o iš jaudulio ir apimto keisto silpnumo kuris verstu kiekvieną kūno centimetrą virpėti nuo jo prisilietimo. Tačiau to nebus, nes net nepastebėjau, kaip jiedu ir vėl susitaikė. Aš tikra idiotė jog prisigalvojau, kad Deividui kažką reiškiu. Tai tik buvo silpnumo akimirką, o aš kvailė viską per daug sureikšminau.


Pasiėmusi sulčių atsisėdau prie stalo ir pirštais vedžiojau per stiklinės viršų. Į virtuvę atėjo Kerola ir aš pakėliau savo akis į ją. Ji tapo laiminga, jos veidą vėl puošė ta paprasta bei žaisminga šypsena kurią matydavau dar tada kai ji draugavo su Deividu. Ir dabar aš jai be galo pavydėjau, ji visada gaudavo to ko norėdavo ir niekas negalėdavo jai pasipriešinti, o aš? Aš visada būsiu silpna ir niekada nebūsiu laiminga.


-Tau viskas gerai? –Paklausė ji, o aš atsistojau ir linktelėjusi patraukiau į savo kambarį.


-Man viskas bus gerai, - numykiau ir pradėjau eiti, tačiau Kerol sugriebė mane už rankos.


-Ar Semas tau kažką padarė?


-Ne, - atsakiau per greitai ir išsilaisvinusi pradėjau lipti laiptais. –Jo jau visą savaitę nebuvo mokykloje.


Norėjau griūti į lovą ir verkti kol nebeturėsiu jėgų tačiau mano nelaimėje Kerola su Deividu įžengė į mano kambarį ir aš susiraukusi susidėjau rankas ant krūtinės. Na gal būt jai visiškai neįdomu ką pagalvos vaikinas įėjęs į jos kambarį tačiau man buvo svarbu. Ir dabar rūsčiai pažvelgusi į sesę išsižiojau norėdama ją išspirti tačiau ji priėjo prie mano kompiuterio ir įjungė elektroninę pašo dėžutę.


-Ką čia išdarinėji? –Surikau ir pažvelgiau per sesers petį. –Kodėl kopijuoji?


-Tam, kad turėčiau įrodymų, - paprastai atsakė ji.


-Tu negali, Deividai? –Pažvelgiau į vaikiną kuris aiškiai vengė mano žvilgsnio.


-Aš nesikišu, - sumurmėjo jis ir pradėjo dairytis.


- Judu susitaikėt, - leptelėjau ir Kerol atsisuko ir nusišypsojusi priėjo prie vaikino.


- Aš buvau tikra kvailė, - ji apkabino jo kaklą ir pabučiavo jo lūpas. –Tuoj grįšiu.


Kerola atsitraukė nuo jo ir išėjo iš mano kambario, o aš jaučiausi dar prasčiau. Jiedu susitaikė ir aš turėčiau džiaugtis, tačiau priešingai man skaudėjo. Kvėpavau gyliai, kad nepravirkčiau tačiau tikrai buvo sunku. Ir dabar man žūtbūt reikia pasikalbėti su Deividu kuris nusisukęs apžiūrinėjo mano rašomąjį stalą ant kurio buvo prikrauta daugybę knygų ir prirašytų lapelių. 


Tik dabar pastebėjau kaip jis apsirengęs, tikriausiai Kerola jį pristatė tėvams, nes vaikinas vilkėjo juodą kostiumą, kaklaraištį ir baltus marškinius. Plaukai buvo sušukuoti ir stilingai pakelti į viršų o lūpos stipriai sučiauptos ir bejausmės. Taip, dabar suprantu, kad iš tiesų jam tas bučinys nieko nereiškė.


-Mums reikia pasikalbėti, - ištariau prikimusiu balsu ir vaikinas lėtai atsisuko. 


-Diana, atleisk, bet aš myliu Kerola.


-Žinau,- priėjau arčiau jo ir jis pažvelgė tiesiai man į akis. –Žinau, kad ją myli, bet nejaugi tas bučinys nieko tau nereiškė?


-Turėjau įsitikinti, kad vis dar ją myliu.


Jo žodžiai stipriai mane užgavo tačiau aš neketinau šį kartą pasiduoti. Pasistiebusi ant pirštų galiukų apsivijau Deivido kaklą ir prikišusi savo veidą pabučiavau jo lūpas. Nežinau iš kur pas mane atsirado tiek drąsos ir kaip apskritai sugebėjau tai padaryti, bet man to reikėjo. Reikėjo vėl pajusti jo lūpas ant savųjų ir tuos virpuliukus kurie sudrebino visą mano kūną. Man to reikėjo tačiau trinktelėjusios durys viską sugadino ir vaikinas atsiplėšęs nuo manęs sugriebė už riešų.


-Tu su mano seserimi, -išlemeno Kerola ir Deividas sutrikęs pažvelgė į mane. 


-Kerola, - ištarė jis tačiau sesuo nusivalė ištryškusias ašaras ir iškėlė rankas.


-Nereikia.


Kerola išėjo, o aš ką tik supratau, kad sugadinau sesers laimę. Kokia idiotė buvau, kaip taip galėjau pasielgti? Ir kurių galų maniau, kad Deividas man kažką jaučia? Pradėjau tankiau kvėpuoti ir ketinau pasivyti seserį tačiau vaikinas sugriebė mano ranką ir atsuko į save.


-Man nederėjo, - sušnabždėjau ir jis iš karto mane paleido.


- Tikrai, nederėjo. –Jo ledinis balsas pasiekė mano kūną ir aš tiesiog nebegalėjau kvėpuoti. –Aš myliu ją, Kerola visada buvo mano gyvenimo meilė.


Jo balse išgirdau nuoskaudą tačiau dabar man neberūpėjo. Jis išėjo iš kambario, o aš susmukusi ant žemės bandžiau kvėpuoti oru kuris mane dusino. Ką tik sugrioviau sesers laimę. Aš savanaudė ir kaip galėjau taip pasielgti? Atsistojau nuo žemės ir pajutau kaip stipriai svaigsta galva, tačiau nenorėjau sėdėti kambaryje ir verkti. Pasiėmiau pinigų ir išskubėjau į lauką. Kerolos nesutikau tik mama su tėčiu tačiau jie net nepastebėjo mano paraudusių akių. 


Manau man reikia išvykti, nes visiems tik gadinu gyvenimą. Bandžiau prisiskambinti savo geriausiai draugei tačiau regis ji dabar mane visai pamiršo. Visi mane pamiršta ir tiesiog palieka, net gi mama nepasiteiravo kaip jaučiuosi, ji buvo tokia susižavėjusi Deividu ir Kerola, jog net nepastebėjo, manęs. O aš su kiekvienu žingsniu jaučiausi vis prasčiau. 


Priėjusi parduotuvę įėjau ir pradėjau dairytis. Man reikia šokolado jis visada praskaidrina mano nuotaiką. Paėmiau keturis pieniškus šokoladus ir ketinau eiti prie kasos tačiau priešais mane stovėjo Semas. Vaikinas žvelgė į mane apsiblaususiu žvilgsniu tarsi nesavas ir man iš baimės pradėjo linkti keliai.


-Sugriovei mano gyvenimą, - išlemeno nesavu balsu ir žengė žingsnį arčiau manęs.


-Sugrioviau? –Pratrūkau aš, - tai tu jį sugadinai.


-Esi tik dar viena kekšė. – užstaugė jis ir griebė mane už rankos.


Buvau įsitikinusi, kad tarp žmonių jis manęs nepalies, bet aiškiai klydau. Semas užlaužė mano rankas ir stipriai trinktelėjo į prekių lentyną. Sukūkčiojau tačiau jis sugriebęs mane už plaukų nusviedė ant žemės ir aš stipriai užsigavau ranką. Skausmas pervėrė mano kūną ir aš surikau. Semas pasilenkė prie manęs ir jau maniau, kad nužudys tačiau kažkas jį sugriebė už nugaros ir atitraukė nuo manęs. Nieko nebegalėjau matyti nes didžiulis skausmas užtemdė protą ir aš tiesiog klykiau nesavu balsu. Žmonės pradėjo buriuotis, kažkas iškvietė policija ir greitąją kuri greitai mane apžiūrėjo ir išvežė į ligoninę.