Nustok svajoti (BAIGTA)

21

 Praėjo tikrai labai ilga ir varginanti savaitė, tačiau negaliu skųstis, mano krūvis palyginus su kitais buvo tikrai mažas. Mane kontroliuoja ne tik namuose, bet dar ir darbe. Visi tik ir stebi, kad aš nepervargčiau. Negaliu patikėti, kad ir Maksui parūpo mano sveikata. Na, o gal jam visai nerūpi, jam tikriausiai manęs tik gaila.

Ir šios dienos varo mane iš proto. Atrodo vos tik susikaupiu darbui turi kažkas pasirodyti ir atitraukti mane nuo viso šito. Tai Izabelė, kuriai reikia pagalbos apsiperkant po to Laila kuri nusitempia mane į restoraną ir galiausiai Maksas kuris be jokios priežasties išsikviečia mane ir mala liežuviu visokias nesąmones. Ir dabar džiaugiuosi bent jau dviejų valandų pertrauką nuo visų. Palinkusi prie matematikos vadovėlio bandau spręsti uždavinius kurie nėra jau tokie paprasti kaip maniau. Ne itin sekasi kai viską turi perprasi pati.

-Kaip laikaisi? –Iš kito kabineto galo pasiteiravo Laila. –Nori kavos?

-Tiesa pasakius įstrigau, - numečiau tušinuką ir pasitryniau skaudančias akis. –Taip kava būtų ne pro šalį.

-Tu pavargai? –Ji iš spintos paėmė du puodelius ir prieš išeinant atsisuko. –Manau tau reikėtu atsipūsti.

-Tai darau jau visą savaitę, -šyptelėjau apgailėtina šypseną kuri net ir manęs neįtikino. –Man viskas gerai.

Nuleidau akis į knygą ir vėl ėmiausi darbo. Laila išėjo man atnešti kavos, o aš atsistojau, kad pramankštinčiau sustingusius raumenis. Norėjau šiandien paskambinti mamai ir papasakoti kaip man sekasi tačiau neišdrįsau. Po to ji apsiverks ir maldaus, kad grįžčiau namo, o aš to padaryti negaliu. Nors iš tiesų tai be galo noriu vėl būti normali ir turėti paprastą paauglišką gyvenimą. Vėl eiti į mokyklą ir džiaugtis paprastais dalykais. Kalbėtis su savo geriausia drauge. Kažin kaip laikosi Sara. Kaip jai sekasi, ar ji galvoja apie mane? O gal jau rado kitų draugų su kuriais leidžia laiką? Nekaltinčiau jos tačiau dabar aš tikrai jaučiuosi viena. Nes nei Laila nei Izabelė nebus tokios artimos kokia buvo ji.

Jau ketinau sugrįžti į savo vietą tačiau suskambo Lailos laidinis telefonas, todėl nuėjau prie jos stalo. Tai ne mano darbas tačiau jos nėra, o man tikrai nėra sunku atsiliepti į skambutį. Tačiau kai pakėliau ragelį ir išgirdau jo balsą iš karto norėjau numesti telefoną.

-Sveikute, pakviesk į mano kabinetą Diana. –Meiliai tarsi murkiantis katinas patlaižys išbėrė savo žodžius Maksas.

-Deja turiu tave nuvilti, ji niekur neis. –Atrėžiau ir neketinau jam nusileisti. Niekur aš neisiu, žinau ką jis sugalvojo.

-Kokie mes šiandien pikti, - pasišaipė jis. –Nebūk pikčiurna ir paskubėk turiu tau darbo.

-Melagis, - išrėkiau ir padėjau ragelį.

Jeigu jis mano, kad šokinėsiu paskui jį vos tik jis to paprašys tai labai klysta. Grįžau prie savo stalo ir susinervinusi vėl ėmiausi darbo ir tai mane pradėjo erzinti. Nieko nesuprantu, esu pavargusi ir man reikia kavos. Kur po velnių prapuolė Laila? Ji jau turėjo grįžti su kava.

-Jeigu nepailsėsi persidirbsi, - ištarė į kabinetą įžengę Maksas.

-Ko nori? –Man ne itin sekėsi kalbėti griežtai. –Paklausyk aš turiu darbo todėl netrukdyk.

-Galiu tau padėti. –Maksas prisiartino ir atsisėdo priešais mane. –Matematika?

-Ne tavo reikalas.

Tačiau regis jam visiškai neįdomu ką aš jam sakau nes jis išplėšė knygą iš mano rankų ir pradėjo tyrinėti uždavinius. Po kelių minučių popieriaus lape jis pradėjo spręsti ir mano nuostabai pabaigė uždavinį. Nustebusi žiūrėjau į skaičius ir bandžiau suprasti kaip gi jis tai padarė. Galiausiai kai pažvelgiau į jo švytintį veidą turėjau nusileisti nors ir kaip to nenorėjau, bet man reikia jo pagalbos.

-Galėjau susitvarkyti ir pati, - leptelėjau ir vaikinas palinko į priekį.

-Taip manai? –Nusukau akis ir įsitempiau. –Leisk tau padėti.

Jis akimirksniu apėjo stalą ir pasilenkė prie manęs. Paėmęs į rankas pieštuką jis aiškino kaip spręsti likusius uždavinius. Nors ir kaip bandžiau klausytis man trukdė jo artumas. Jo nekalti prisilietimai ir šiltas kvėpavimas į plaukus. Nenorėjau to pripažinti, bet man visai patiko, nepaisant mūsų nuolatinio kivirčo. Ir dabar jis stengėsi man padėti. Bet gal būt tai dalis jo plano? Priversti mane jam kažką pajusti, o po to jis sudaužys mano širdį į šipulius arba dar blogiau pasinaudos ir paliks. Nors ir kaip bandžiau save įtikinti, kad jis savanaudis savimeila, kažkuri mano dalis su tuo nesutiko.

Po dešimties minučių aš išsprendžiau ir likusius uždavinius prie kurių sėdėjau jau kelias dienas. Ir užvertusi knygą pasisukau į šoną ir pažvelgiau į vis dar stovintį Maksą kuris atsitraukė tik per žingsnį ir atsirėmęs į stiklą susidėjo rankas ant krūtinės.

-O dabar kaip ir minėjau turiu tau darbo.

-Kokio? –Paklausiau nenuleisdama nuo jo savo akių.

Jis buvo visiškai savimi pasitikintis ir tai mane trikdė. Aš visiškai nenutuokiu kokios jo mintys, o dar ta paprasta šypsenėlė galėjo reikši daug ką. Jis žavingas ir moka savo žavesį panaudoti prieš tokias merginas kaip aš, tačiau nors ir kaip bandžiau tam priešintis žinau, kad ilgai neišsilaikysiu.

-Tai kalbėsi ar ir toliau į mane spoksosi? –Netekusi kantrybės atsistojau tačiau jis akimirksniu mane ir vėl pasodino ir uždėjęs savo rankas ant kėdės nebeleido pajudėti.

-Tu šiandien vyksi su manimi į renginį, todėl tau reikės suknelės ir kitų menkniekių.

-Tu juokauji? –Nusijuokiau tačiau jo žvilgsnis liko toks pat. –Ne, tu nejuokauji. Aš niekur su tavimi neisiu.

-Neturi kito pasirinkimo, - užginčijo jis. –Tau reikia išmokti ne tik kaip sėdėti šiame kabinete ir tvarkyti visą šlamštą, bet reikia išmokti kaip elgtis vakarėliuose, renginiuose ir žinoma per derybas.

-Tai čia yra derybos ar vakarėlis kuriame nori pasismaginti? –Mano balsas net nesudrebėjo, nes aš puikiai nujaučiau kuo viskas gali pasibaigti, jeigu jis mane nusives į kokį nors vakarėlį kuriame vieni šunsnukiai.

-Tai derybos ir tu privalai dalyvauti, o dabar. –Jis atsitraukė ir pastvėręs mano ranką privertė atsistoti. –Eisime apsipirkti, gražuole.

Negaliu patikėti, kad buvau leidoma įkalbama eiti į tą susitikimą kuriame būsiu Makso pora. Ir juolabiau negaliu patikėti, kad jis išsitempė mane iš kabineto ir nusivežė į prabangią drabužių parduotuvę ir mane atidavė į savo neva geros draugės rankas kuri liepė man pasimatuoti daugybę skirtingų suknelių. Ir galiausiai radau man tikrai tinkančią suknelę. Mėlyna ilga suknelė prie kurios buvo priderinti aukštakulniai, auskarai ir apyrankė. Tačiau išvydusi kainą vos nenugriuvau vietoje. Tiek pinigų aš neturėjau, ir jau ketinau viso šito atsisakyti, tačiau už viską sumokėjo Maksas. Jaučiuosi nejaukiai kai jis sumokėjo kelis tūkstančius už visą mano aprangą, tačiau dėl to jis liepė man nustoti jaudintis, nes šį vakarą turiu atrodyti pritrenkiamai. Atvežęs mane į namus jis liepė man būti pasiruošusiai septintą valandą tuomet jis atvažiuos ir mane pasiims.

Atsisveikinusi patraukiau į savo kambarį kuriame manęs laukė Izabelė ir asmeninė jos plaukų stilistė. Per kelias valandas man padarė šukuoseną ir net neleidusios man atsikvėpti liepė apsirengti suknelę ir būti pasiruošusiai. Ir štai net nepastebėjau kaip pralėkė tos valandos ir aš turiu leistis žemyn nes Maksas manęs jau laukia. Vilkėjau mėlyną suknelę, o mano šukuosena atrodė nuostabiai. Plaukai buvo sugarbanoti ir kelios sruogos prisegtos. Atrodžiau tarsi būčiau keleriais matais vyresnė, labiau subrendusi negu ankščiau. Bet tai tik makiažas ir suknelė, o aš likau tokia pati.