Nustok svajoti (BAIGTA)

10

Semas man sulaužė ranką ir dabar ji sugibsuota ir aš nieko negaliu daryti. Tėvai nepaliovė klausinėti, o aš sukandusi dantis melavau. O ką galėjau padaryti? Semo tėvai turtingi, gal net gi įtakingi, panorėjus jie gali iš mūsų viską atimti. 


Pagaliau pasiekėme namus ir aš išlipusi iš automobilio patraukiau namo. Aišku vos tik atidariau duris susidūriau su aštriu Kerolos žvilgsniu. Sesuo apžiūrėjo mano ranką ir praleido mane, tačiau aš sustojau ir akimirksniu atsisukau. Ji savo rankose laikė kažkokius popierius ir laukė ne manęs, o tėvų. Iš tisų jau nujaučiau kuo viskas baigsis tačiau vis tiek laukiau. Tėvai įėjo į vidų ir Kerola paskutinį kartą atsisuko į mane. Ji keršija man už bučinį? Kodėl? Juk ji mano sesuo. Kaip ji gali taip su manimi elgtis?


-Mieloji, kas čia? –Paklausė tėtis imdamas lapus.


- Tai Semo darbas, - sušnypštė ji. –Semas jai sulaužė ranką, bandė išprievartauti ir kitaip ją žalojo. –Išbėrė viską ji, o aš sustingusi negalėjau pratarti nei žodžio.


-Gana, -tyliai ištariau ir pakėliau drėgnas akis į seserį. –Nustok! –Surikau ir pajutau kaip stipriai daužosi mano širdis. –Tu pažadėjai.


- Pasižiūrėk ką jis tau padarė, - taip pat šaukė Kerol. 


-Kalbi apie tą patį vaikiną kurį buvai čia atsivedusi? –Sunerimo mama ir priėjusi prie manęs pabandė apkabinti tačiau aš išsisukau ir pasileidau į savo kambarį. –Diana. –Šaukė mama, bet aš neketinau sustoti.


Užtrenkiau duris ir susmukau ant žemės. Negaliu tuo patikėti, aš pasitikėjau Kerola, o ji mane išdavė. Ir žinau kodėl, ji keršija man už tai, kad pabučiavau Deividą. O kas bus dabar? Esu įsitikinusi tėtis jį paduos į teismą ir bandys uždaryti į kalėjimą. O viskas bus tik dar blogiau. Jaučiau kaip kūnas po truputį atpalaiduoja sustingusius raumenis, o galvoje skausmas darosi nebepakeliamas. Atsiguliau ant žemės ir užsidengiau rankomis veidą. Kodėl negaliu būti laiminga? Kur mano geriausias draugas kai man jo labiausiai reikia? Kur jis, ką veikia ar dar mane prisimena? O gal aš jau nebeegzistuoju jam?


Kažkas pasibeldė į mano kambarį ir aš lėtai pakėliau savo skaudančią galvą. Man buvo silpna ir dar tas rankos skausmas. Jaučiausi taip tarsi visas pasaulis slysta man iš po kojų, o aš beviltiškai stengiuosi už ko nors užsikabinti, kad nenukrisčiau, tačiau dabar tikrai pavargau. 


Neketinau atidaryti durų, tačiau beldimas nesiliovė, o aš net nežinojau kas už jų. Galbūt ten Kerola, taip, o kas gi gali būti daugiau negu ji? Tačiau atidariusi duris išvydau susirūpinusio tėčio veidą. Iš karto nusukau žvilgsnį, kad nepradėčiau žliumbti kaip maža mergaitė. Nors iš tiesų aš visada buvau žliumba, dėl kiekvieno menkniekio verkdavau ir dabar tiesiog trokštu būti kitokia.


-Man viskas gerai, - sušnabždėjau kai tėtis uždarė duris ir atsisėdo ant mano lovos.


-Kodėl iš karto nepasakei? –Ramiai be jokio pykčio paklausė jis.


-Bijojau, - prisipažinau ir tuomet jis atsistojo ir stipriai mane apkabino. –Atleisk, - ir vėl pravirkau ir įsikibau į jį.


-Viskas bus gerai, aš priversiu tą vaikiną atsiimti už viską ką tau padarė.


Bijojau, tačiau pasitikėjau tėčiu. Dar tą pačią dieną jis nuvežė mane į policija ir aš parašiau pareiškimą dėl Semo. Ir jau kitą dieną jis buvo suimtas, ir dabar turės laukti teismo kuris bus po mėnesio. Pavargusi ir išsekusi sėdėjau parke ant suoliuko ir bejausmiu žvilgsniu žiūrėjau į priekį. Nemačiau nei žmonių kurie smalsiai spoksojo į mane. Nejaučiau ir to stingdančio šalčio kurį kėlė stiprus vėjas. Man nerūpėjo, kad mano plaukai draikosi ir veliasi. Aš tiesiog nebejaučiau, kad gyvenu. Atrodo viską sugadinau ir dėl visko esu kalta tik aš pati. 


Atsidusau ir nuleidau galvą žemyn. Atrodo tas stresas vaisai nuvargino mane. Net nebepamenu, kada normaliai miegojau. O dabar užmerkiau akis ir sunėrusi pirštus stengiausi išlaikyti lygų kvėpavimą, tačiau pajutusi kažką šalia iš karto atsimerkiau ir įsispoksojau į šalia sėdintį vaikiną.


-Atsiprašau, - sušnabždėjau ir balsas užlūžo. –Dėl visko kalta aš.


-Netiesa, - atsisuko į mane Deividas ir šyptelėjo pusę lūpų. – Nereikėjo tavęs bučiuoti.


-Deividai aš, - nutilau nes nežinojau ką pasakyti. –Man tikrai labai gaila, kad viskas taip išėjo ir...


- Aš pats kaltas, rytoj išvykstu namo, nebeturiu čia ko daugiau veikti.


-Išvyksti? –Nustebau ir jis linktelėjęs atsistojo. –Bet kaip Kerol?


-Jai bus kur kas geriau be manęs. Sudie, Diana.


Deividas atsistojo ir net neatsisukdamas ėjo tolyn nuo manęs, nuo Kerolos, nuo meilės kurią pasmerkiau aš. Ir dabar tiesiog žvelgiau į tolstantį jo siluetą ir akimirksniu atsistojusi pasileidau į namus. Viskas negali baigtis taip. Kerola turės mane išklausyti, aš neleisiu jai ir vėl sugriauti savo gyvenimo ir užsidaryti savyje. Ji visada jį mylėjo ir netikiu, kad taip lengvai pasiduos. Aš nepasiduočiau, o ji kur kas stipresnė už mane.


Vos tik įžengiau pro duris susidūriau su nustebusiu mamos žvilgsniu tačiau dar jai nespėjus išsižioti papurčiau galvą ir užbėgau laiptais į viršų. Net nepasibeldusi stumtelėjau sesers kambario duris ir įžengiau į vidų. Sveikąja ranka suėmiau sugipsuotą ranką ir stipriai alsuodama stengiausi atgauti kvapą. Sesuo atsitraukė nuo kompiuterio ir pažvelgė į mane. Iš pradžių jos veidą papuošė nuostaba, o po to išgąstis tačiau aš susmukusi ant jos lovos šyptelėjau ir taip sugebėjau ją nuraminti.


-Man viskas gerai, - vis dar šnopuodama sušnabždėjau ir sesuo prislinko prie manęs.


-Tu gal maratoną bėgai su sugipsuota ranka?


-Tikrai bėgau, - greitai atsakiau ir pagaliau susitvardžiusi nežinojau kaip pradėti ją įtikinėti. – Turėtum atleisti Deividui.


-Jis tavęs to prašė? –Susiraukusi ji iš karto atsistojo ir nervingai prisiartino prie veidrodžio. –Viskas baigta.


-Aš jį pabučiavau, - neištvėrusi surikau ir priėjusi prie jos pastvėriau už rankos ir atsukau į save. –Aš jį pabučiavau.


-Tu dėl to nekalta, - išsilaisvinusi ji susidėjo rankas ant krūtinės. –Semas tave stipriai nuskriaudė.


-Tačiau man vis tiek nederėjo. Turėtum pykti ant manęs, o ne ant jo.


-Tai nebesvarbu. – Sušnabždėjo ji ir susmuko ant lovos.


-Svarbu, - priėjau prie jos ir atsiklaupusi paliečiau jos ranką. –Rytoj jis ketina išvažiuoti, jeigu tikrai jį myli, sustabdyk.


Kerola akimirką žvelgė į mane savo rudomis akimis ir bandė suvogti mano žodžius. Aiškiai mačiau kaip virpa jos lūpos, akyse kaupiasi ašaros kurių ji bandė išvengti, tačiau nepavyko. Jos negailestingai nusirito jos skruostu, o ji net nesistengė jų nusivalyti. Paragindama spustelėjau jos ranką ir nusišypsojau. Ji pradėjo juoktis pro ašaras ir linktelėjusi iš karto pasileido iš kambario. Taip ir žinojau, kad ji nepasiduos. Juk ir taip buvo aišku, kad mano sesuo myli tik jį. Tačiau nors ir pasielgiau teisingai jaučiau krūtinėje atsiveriantį skausmą, bet vis dėl to buvo verta.