Nustok svajoti (BAIGTA)

13



Jau trys mėnesiai kaip esu uždaryta šioje ligoninėje. Operacija buvo prieš mėnesį tačiau gydytojai manęs nepaleidžia dar. Begalia daug tyrimų kurie kas kart mane vis labiau vargina, tačiau aš nepasiduodu. Didžiąją laiko dalį skiriu mokslams, kadangi čia Amerikoje, nestosiu į mokyklą privalėsiu mokytis savarankiškai ir išlaikiusi egzaminus būsiu oficialiai baigusi dvyliktą klasę. 


Atsidusau ir nustūmusi knygas į šalį pažvelgiau pro langą. Buvo ankstyvas rytas ir šiandien netvėriau džiaugsmu nes pagaliau galėsiu važiuoti namo pas senelį, ten kur nėra gydytojų ir to keisto vaistų kvapo. Nors auglį ir pašalino vis tiek turėsiu lankytis ligoninėje, bent kartą į savaitę, bet tai kur kas geriau negu gulėti visą dieną šioje slegiančioje palatoje. Uždėjau ranką ant pakabuko ir šyptelėjusi atsistojau ir pradėjau dėtis daiktus. Senelis turėtu greitai atvažiuoti, o aš visai nenoriu čia pasilikti dar nors vienai valandai.


-Labas rytas, - pro duris įžengė mano senelis, o aš atsisukusi apdovanojau jį plačia šypsena.


-Labas rytas, - pakylėta geros nuotaikos priėjau ir stipriai jį apkabinau. –Jau važiuosim?


Senelis linktelėjo ir aš jau ketinau pasiimti savo du lagaminus tačiau mane aplenkė jaunas vyras vilkintis kostiumu. Senelis ištiesė man ranką ir aš padvejojusi galiausiai ją paėmiau ir jo lydima išėjau iš palatos. Kai pasiekėme limuzino duris sustojau ir besidaužančia širdimi paskutinį kartą pažvelgiau į baltą pastatą. Žinau, kad čia dar teks apsilankyti, bet tik kartą į savaitę tyrimams. 


-Žinau, kad esi pavargusi, Diana, bet rytoj norėčiau tave nusivežti į kompanija.


Aš įlipau į automobilį ir įsitaisiusi prie senelio linktelėjau. Nesu jau tokia pavargusi ir manau man kaip tik išeis į naudą prasiblaškyti ir pabūti su žmonėmis. Juk dabar būsiu visai kitokia. Semas pakeitė mane ir jo padarytos skriaudos sustiprino mano pasitikėjimą. Nebebūsiu ta pati verkšliananti mergiotė, mokėsiu atsispirti ir apsiginti ir nesvarbu kaip stipriai nukentėsiu, bet aš nebepasiduosiu. 


-Viskas gerai, seneli. –Paliečiau jo ranką ir pažvelgiau į jo akis. –Manau tai puiki mintis.


-Tuomet visas smulkmenas aptarsime prie pietų stalo.


Aš linktelėjau ir susižavėjusi prisislinkau prie lango. Niujorkas nuostabus. Čia tiek daug įspūdingų pastatų, tiek daug muziejų ir kitokių architektinių pastatų kurie vertė mane prilipti prie stiklo ir išsižiojus stebėti.


Po dvidešimties minučių automobilis įvažiavo į didžiulį dvarą kuris man priminė matytus filmus apie įžymybes ir turtuolius. Aš visada žinojau, kad senelis turtus susikrovė iš savo pelningos kompanijos kurią jam paliko jo senelis. Mano tėvai taip pat turėjo pinigų tačiau jie visada mėgo kuklumą ir nemėtė pinigų visokiems niekučiams, o juolabiau dideliam ir erdviam namui. Mes turėjo viską ko reikėjo ir štai dabar jaučiausi tarsi pelenė kuri tuoj įžengs į savo rūmus. 


Kai automobilio durys atsivėrė ir man maloniai ištiesė ranką aš ištiesiau savo ir išlipau iš automobilio. Tikriausiai būčiau stovėjusi kaip įbesta jeigu ne senelis kuris timptelėjo mane už rankos ir pradėjo vestis į vidų. O viduje viskas buvo dar įspūdingiau ir erdviau. Tikrai negalėjau sulaikyti nuostabos, bet greitai ją pakeitė nusivylimas. Čia buvo tik tarnaitės, durininkas ir senelio padėjėjai kurie darė viską ko jis paprašydavo. Ir dabar žvelgiant į jį mačiau koks jis vienišas šiuose didžiuliuose namuose buvo. Kai prieš penkerius metus mirė mano senelė, jam turėjo būti dar sunkiau. Ir dabar puikiai suprantu kodėl jis taip troško, kad aš pagaliau atvažiuočiau. 


-Samanta, - šūktelėjo senelis ir po akimirkos atėjo aukštą moteriškė kuriai buvo virš keturiasdešimties. – Maksimilijanas nebuvo užsukęs?