Nustok svajoti (BAIGTA)

17

Jaučiau Maksimilijana už nugaros todėl prisiverčiau eiti į vidų. Erdvi svetainė sujungta su didžiule virtuve. Visur buvo tvarka, net gi per daug keista vaikinui. Tačiau esu įsitikinusi, kad kiekvieną dieną čia ateina tvarkytoja ir viską sutvarko. Ėjau lėtai visur dairydamasi, tačiau su kiek ienu žingsniu nujaučiau kodėl Maksas mane čia atsivežė. Todėl atsisukau į vaikiną kuris ramiai stovėjo atsirėmęs į sieną ir stebėjo mane. Nusišypsojęs plačia šypseną jis nuėjo į virtuvę ir padėjo ant stalo dvi taures. Ištraukęs vyno butelį pripylė raudono skysčio ir priėjęs įteikė taurę. Dvejodama paėmiau ją tačiau negėriau. Neketinu gerti alkoholio kai tenka gerti vaistus. Todėl apsimestinai priglaudžiau lūpas prie taurės ir vynui palietus mano lūpas atsitraukiau.

-Kodėl mane čia atsivežei? –Paklausiau ir stengiausi laikytis atstumo.

-Atsipalaiduok. –Jis išgėrė savo taurę ir priėjęs paėmė mano ir padėjo ant staliuko. –Žinai, mudu galime susitarti. –Išsišiepė jis ir pradėjo stumti mane pirmyn.

-Apie ką tu kalbi? – Bandžiau ištrūkti iš jo glėbio, tačiau nesisekė.

-Sakyk kainą.

-Kainą?

-Kiek reikia, kad paliktum kompanija? –Sušnabždėjo jis.

Aš sutrikusi žvelgiau į jo žalias akis ir bandžiau suvokti ką jis nori tuom pasakyti. Nejaugi jis mano, kad esu kokia nors pigi kekšė kurią jis gali papirkti? Man visai nereikia pinigų, jų mano šeima turi pakankamai. Tai darau dėl senelio ir mirusių savo tėvų. Jie to būtų norėję, todėl privalau mokytis ir užimti savo vietą. Ir neketinu pasiduoti šio kvailio sapalionėmis ar gundymui, nors man visai patiko jausti jo tvirtas rankas. Man trūko to švelnumo, trūko tvirtų rankų ir bučinių. Man trūko Deivido. Vis dar negaliu jo išmesti iš savo galvos. Jis man tikrai patiko tačiau jis myli Kerola, o aš stovėjau skersai kelio jiems abiems, todėl tai buvo dar viena priežastis išvykti.

-Manai man reikia pinigų? –Surimtėjusi išrėžiau ir mačiau kaip jo meilus žvilgsnis tampa grėsmingu.

-Visiems reikia pinigų.

-Tuomet tą patį galiu pasiūlyti ir tau, kiek reikia, kad paliktum mane ramybėje?

-Kodėl apsimeti tuo kuo nesi? –Jo šiurkštus balsas ir tvirtos rankos pradėjo spausti mano pečius. –Kodėl apsimeti Džosepo anūkę jeigu apie tave niekas nėra girdėjęs?

-Ne tavo reikalas, - atrėžiau. –Ir aš ne vienintelė anūkė.

-Nejaugi?

Norėjau pasakyti, kad turiu seserį tačiau Maksas parvertė mane ant lovos ir surakinęs rankas atsisėdo ant mano kojų, kad nebandyčiau priešintis. Jo nuožmus žvilgsnis skverbėsi į mane ir jis tuo mėgavosi, o aš pradėjau panikuoti nes vėl jaučiausi bejėgė ir tai man priminė Semą. Stipriai sučiaupiau lūpas, kai vaikinas pasilenkė ir pabandė mane pabučiuoti. Iš pradžių priešinausi ir neleidau jam praverti mano burnos tačiau galiausiai pasidaviau ir jis laimėjo. Stipriai spausdamas prie manęs jis neleido man net įkvėpti. Jo bučiniai buvo gilūs ir tokie tikslūs tarsi būtų bučiavęs tūkstantį moterų ir štai dabar bučiuoja mokyklinukę kuri visai nemoka bučiuotis. Nepaisant to jausmo, kad man patiko, norėjau, kad jis liautųsi. Nenorėjau būti priklausoma nuo kurio nors vaikino todėl pradėjau muistytis ir atsiradus galimybei įkandau jam į lūpą.

-Iš proto išsikraustei? –Atsitraukė jis ir paleidęs mane priėjo prie veidrodžio. –Tu man įkandai.

-Pats kaltas, - vos gaudydama orą išrėkiau. –Nereikėjo manęs bučiuoti.

-Vis tiek nemoki bučiuotis, - įgėlė jis. –Kiek tau metų? Ar apskritai pilnametė esi?

-Išsigandai, kad paduosiu į teismą? –Beviltiškai sukikenau ir pasitraukiau kuo toliau nuo jo.-O dabar parvežk mane namo.

-Neparvešiu kol visko neišsiaiškinsim. –Atrėžė piktai ir vėl pradėjo artintis prie manęs. –Kiek tau metų?

-Aštuoniolika.

-Kas tu?

-Diana Margo.

-Meluoji.

-Ne, - atrėžiau tvirtai ir mačiau kaip jo lūpos suvirpa. –Mano tėvai mirė kai buvau vienerių, tuomet mane pasiėmė teta ir augino kaip savą. Buvau Diana Karter. –Nutilau, kad įkvėpčiau oro. – Turiu sesę, kuri iš tiesų yra mano pusseserė. Ji taip pat turėjo dirbti su manimi, bet likau tik aš.

-Užjaučiu. – jis paleido mane ir atsitraukęs persibraukė plaukus.

Nežinojau ką daugiau sakyti ar ką daryti, tiesiog norėjau, kad jis parvežtu mane namo. Jaučiausi pavargusi nors nieko ypatingo nedariau kaip tik dėliojau senas bylas ir štai dabar tai. Žinau, kad senelis jaudinasi, bet gal būt jis žino, kad aš su Maksu? Vaikinui nusisukus nuo manęs, o aš žengiau į šalį ir išėjusi iš kambario atsidūriau virtuvėje. Paėmusi stiklinę įsipyliau vandens ir šaltas vanduo nutekėjo mano gerkle žemyn.

-Tai tu tikrai esi jo anūkė? –Grįžęs į virtuvę vaikinas jau buvo nusiėmęs kaklaraištį ir švarką.

-Taip, ir jeigu tu parveši mane namo, pamiršiu kas čia įvyko.

-Tiesa pasakius man nesvarbu ar tu pasakysi Džosepui ar ne, - išsišiepė jis.

-Nejaugi? –Primerkiau akis pasijutusi drąsesnė.

-Nors ir esi jo anūkė, kompanijos akcininkė, tai nieko nereiškia.

-Man nesvarbi tavo nuomonė.

-Tikrai?

Jis priėjo prie manęs ir užtvėręs vienintelį išėjimą šyptelėjo. Nesupratau jo žaidimo esmės, ir tikrai neketinau visame šiame reikale dalyvauti, bet jis to nesuvokė. Ir dabar žvelgiant į jo šaltas žalias akis darėsi baugu ir keista, todėl nusisukau ir stengiausi kvėpuoti. Man ir vėl pradėjo skaudėti galvą, o kūnas automatiškai įsitempė. Rytoj būtinai reikės apsilankyti pas gydytojus, nes kitu atveju vėl reikės gultis į ligoninę, o to aš visai netrokštu.

-Pasižiūrėsim kaip ilgai ištversi šioje kompanijoje.

-Aš stipresnė negu tu gali įsivaizduoti, -sugriežiau dantimis ir atsisukau.

-Gerai, važiuojam, parvešiu tave.

Aš linktelėjau ir apsidžiaugiau kai jis atrakino savo buto duris ir aš greitai nusileidau žemyn. Vos tik pasiekėme jo automobilį, jis atidarė man dureles ir apėjęs savo mašiną atsisėdo už vairo. Visą tą laiką automobilyje tvyravo tylą ir visai dėl to džiaugiausi, nes nenorėjau kalbėtis su juo. Žinau vieną, kad Makas tikrai nėra geras vaikinas kuriuo apsimeta. Jaučiau kaip jis mėgavosi laikydamas mane savo gniaužtuose ir matydamas, kad negaliu pasipriešinti. Jis toks pat kaip ir Semas. Jie visi vienodi, todėl neleisiu daugiau jam žaisti su manimi. Tikrai nežadu būti skundikė ir pasakyti seneliui ką jis man siūlė, aš galiu su viskuo susitvarkyti pati. Ir štai kai pasiekėme namus aš greitai išlipau iš automobilio ir mano nelaimei jis taip pat.

-Ką darai? –Nustebusi sustojau prie didžiulių durų.

-Einu į vidų, o ką?

-Tu čia pasiliksi? –Paklausiau ir meldžiausi, kad jis nepasiliktu.

-Žinoma, juk aš čia gyvenu, - išsišiepė jis atidarydamas duris.