Nustok svajoti (BAIGTA)

29

 Nežinau kiek laiko taip sėdėjau, gal valandą, o gar ir dvi tačiau nesijudinau ir laukiau. Maksas taip pat buvo ligoninėje tačiau prie manęs nesiartino. Nebeliko jokio švelnumo, o aš ir pati nenorėjau dabar jo artumo. Norėjau tik kuo greičiau pamatyti senelį. Apkabinti ir slaugyti jį taip kaip jis slaugė mane. Tačiau gydytojai taip ir nepasirodo ir nieko man nepasako, o aš baigiu išprotėti.

Sėdėjau dar ilgai taip ir net nustojau žiūrėti į laikrodį. Galiausiai gydytojas išėjo ir nusišluostęs varvančią kaktą priėjo prie manęs, o aš akimirksniu atsistojau. Buvo sunku stovėti, bet aš laikiausi. Negaliu dabar palūžti, tik ne dabar kai seneliui taip blogai. Tačiau nesugebėjau išlementi nei žodžio ir tuomet pajutau Makso rankas kurios apsivijo mano liemenį ir prisitraukė arčiau savo kūno.

-Kaip jis? –Pasiteiravo Maksas ir aš sulaikiau kvėpavimą.

-Gyvybei pavojus nebegresia, todėl važiuokite namo ir atvažiuokite ryte. –Ištarė gydytojas, bet aš papurčiau galvą.

-Aš noriu jį pamatyti, - paprieštaravau.

-Dabar tikrai negalima, - atkirto gydytojas.

-Tuomet liksiu čia ir lauksiu.

-Važiuojam. –Paliepė Maksas ir pradėjo mane tempti iš ligoninės.

Bandžiau prieštarauti, bet iš to nebuvo jokios naudos. Jis nutempė mane iki automobilio ir pasodinęs užsegė saugos diržą. Atrėmiau galvą į langą ir užmerkiau akis. Kodėl negaliu turėti paprasto gyvenimo? Kodėl negaliu būti normali paauglė ir džiaugtis gyvenimu kaip ir kiti? Pajutau sūrias ašaras ant savo skruosto, bet buvo per daug sunku jas nušluostyti.

Net nepastebėjau kaip atvažiavome namo ir Makas atidarė dureles ir padėjo man išlipti. Prieštaravau kai jis pakėlė mane ant rankų ir pradėjo nešti į vidų, bet nebeturėjau jėgų todėl užsičiaupiau ir priglaudžiau savo galvą jam ant krūtinės.

-Pailsėk. –Jis pastatė mane ant kojų ir išėjo.

Norėjau, kad pasiliktu, pabūtų kol galėsiu užmigti, bet nedrįsau. Atrodo visa mano drąsa išgaravo kaip dūmas, todėl nusispyriau aukštakulnius ir nuėjau į vonia. Prisipyliau karšto vandens ir atsiguliau, bet tai nepadėjo atsipalaiduoti. Išlipau iš vonios ir apsirengusi pižama įsisukau į baltą chalatą ir apsimovusi šlepetes nuėjau į virtuvę kur degė šviesa. Man nerūpėjo kas ten, aš tiesio nenorėjau būti viena užsidariusi savo kambaryje ir verkti. Tačiau virtuvėje sėdėjo Maksas. Vaikinas gėrė kavą ir pastebėjęs mane pakėlė akis. Priėjau prie šaldytuvo ir išsitraukiau didelį indelį karamelinių ir šokoladinių ledu ir atsisėdau priešais jį.

-Negali užmigti? –Pasiteiravo jis, o aš papurčiau galvą.

-Negaliu nustoti galvoti, - pasiskundžiau ir į burną įsidėjau ledų šaukštą.

-Diana, tau reikia pailsėti, tau ir pačiai..

Jis nutilo, o aš nuleidau galvą nes jis aiškiai žino, kad aš taip pat sergu. Nesakiau jam, bet senelis tikriausiai jau spėjo. Nors tiesa pasakius nesvarbu, mano liga yra visiškas niekas. Aš jaudinuosi tik dėl senelio. Jis man be galo brangus ir jeigu jo neteksiu nežinau ką darysiu. Stipriai sučiaupiau lūpas ir stengiausi nepravirkti, ir tuomet Maksas suspaudė mano rankas ir privertė pažvelgti į jį.

-Eime, aš pabūsiu kol tu užmigsi. –Pasiūlė jis ir aš linktelėjau.

Įdėjau ledus atgal į šaldiklį ir kartu su Maksu patraukiau į savo kambarį. Buvo kažkiek nejauku gulėti šalia jo kai jis apkabino mane, bet greitai nuvijau tas mintis ir tiesiog mėgavausi tuo jausmu. Nenorėjau taip greitai užmigti, nes žinojau, kad ryte jo nerasiu savo lovoje. Todėl nors ir kaip akys merkėsi, nepasidaviau ir pasukusi galvą pažvelgiau į jo akis. Menka šviesa apšvietė jo veidą ir tas smaragdines akis kurios mane žavėjo.

-Kodėl? –Sušnabždėjau ir jis pažvelgė į mane. –Kodėl tu elgiesi su manimi taip, švelniai? –Padvejojusi užbaigiau.

-Tu man patinki, - prisipažino jis ir aš gavau menkos vilties. –Esi miela, linksma ir moki priversti pavydėti, bet.

-Esu per jauna?

-Taip, - prisipažino jis ir pabučiavo mano kaktą.

-Tuomet neturiu vilties, - šyptelėjau suvokusi, kad privalau liautis.

-Kodėl taip galvoji? –Nusijuokė jis. –Diana tu gyveni realybėje ar pasakoje?

-Nesupratau? –Kilstelėjau antakius ir išvydau jo šypseną.

-Nori, kad po mėnesio įsimylėčiau tave, eičiau iš proto, dovanočiau gėles, o po to pasipirščiau, mudu susituoktume ir ilgai bei laimingai gyventume?

Sutrikusi klausiausi jo ir pati suvokiau kaip tai apsurdiškai skamba, bet juk visos merginos trokšta tokios pat laimės kaip ir pasakose ar ne? Visos svajoja ištekėti jaunos su baltomis suknelėmis ir turėti tobulą vyrą kuris ją mylėtų. Aš taip pat apie tai svajojau, bet dabar supratau, kad viskas ne taip paprasta.

-Gyvenk ir džiaukis gyvenimu, nes tau dar tik aštuoniolika, o ištekėti ir turėti vyrą visada suspėsi.

-O jeigu jį kas nors atims? –Paklausiau ir jis sukikenęs pabučiavo mano kaklą.

-Pailsėk, turi kelias valandas miegui, po to važiuosim atgal į ligoninę.

-Pažadi, kad pažadinsi? –Pakėliau akis ir jis linktelėjęs prispaudė mane prie savo krūtinės.

Atrodo vos tik sudėjau bluostą mane kažkas švelniai papurtė ir aš atplėšiau savo akis. Nustebusi vieną akimirką nesuvokiau kodėl Maksas yra mano kambaryje, tačiau tuomet prisiminiau kas nutiko ir pašokusi iš lovos nubėgau į dušą ir palindau po vos šiltu vandeniu. Po to apsirengiau džinsais ir palaidine, o ant viršaus juodą švarkelį. Grįžusi į kambarį Makso neradau todėl pastvėrusi rankinę nusileidau į apačia ir radau jį valgomąjąme. Ir žinoma kol ko nors neįsidėjau į burną jis niekur nevažiavo.

Atsigėrusi stiprios kavos ir suvalgiusi sumuštinį pagaliau išvažiavome į ligonine. Visą kelia tvyravo mirtina tyla ir aš tikrai norėjau su juo pasikalbėti, bet dabar tam buvo ne tinkamas metas. Ir kai sustojome iš karto pasileidau į palatą ir lėtai atvėrusi duris išvydau senelį kuris sėdėjo ir žiūrėjo televizorių.

-Seneli, - pro ašaras tariau ir apkabinau jį. –Tau viskas gerai. –Sušnabždėjau ir pakėliau galvą.

-Žinoma, tik manau man laikas į pensija, - nusijuokė jis ir nuvalė mano ašaras. –Gydytojas uždraudė dirbti todėl.

Jis nutilo ir pažvelgė pro mano petį. Atsisukau ir išvydau prie durų stovintį Maksą. Vaikinas nieko nesakė, tačiau supratau, kad senelis nori su juo pasikalbėti. Bet gi aš jo anūkė jis gali sakyti tai ir man.

-Diana, ar gali? –Paprašė senelis ir aš nenoriai linktelėjau.

-Būsiu už durų, - šyptelėjau ir išėjau.

Man buvo be galo smalsu ką pasakys Maksui senelis, bet klausyti svetimo pokalbio negalėjau. Atsirėmiau į sieną ir laukiau. Minutės ėjo, o aš negalėjau stovėti vienoje vietoje todėl pradėjau vaikštinėti iš vienos vietos į kitą ir tuomet išvydau Izabelę. Mergina priėjo prie manęs ir stipriai apkabino.

-Kaip jis? –Pasiteiravo ir aš atsiplėšusi linktelėjau.

-Jau geriau, dabar jis kalbasi su Maksu.

-Tikriausiai dabar jis taps kompanijos savininku, - sumurmėjo ji ir aš išpūčiau akis.

-Kaip suprasti? –Kone išrėkiau ir ji sutrikusi papurtė galvą.

-Juk tu žinojai, kad ankščiau ar vėliau vis tiek ištekėsi už Makso ar ne? –Pasitikslino ji, o aš vos nepradėjau šaukti.

Atsitraukiau ir persibraukiau savo plaukus. Maksas turės mane vesti? Nejaugi nuo pat pradžių man pasirodžius jis jau žinojo, kad vėliau būsiu jo žmona? Jis šunsnukis melagis, parazitas, bjaurybė. Visą laiką žaidė ir viliojo, o pasirodo vis tiek turės mane vesti ir dėl ko? Dėl šios kompanijos? Nejaugi aš pati negaliu su tuo susitvarkyti?

Išėjo Maksas ir aš pažvelgiau į sunerimusią Izabelę. Regis ji jau susivokė, kad aš nieko nežinojau ir dabar jai galas. Tačiau man nerūpėjo. Priėjau prie Makso ir užsimojusi trenkiau jam antausį. Jis sutrikęs pažvelgė į mane, tačiau aš pasitraukiau ir grįžau į senelio palatą.