Nustok svajoti (BAIGTA)

16

Kažkas papurtė mane už pečių ir aš pramerkusi akis nusižiovavau ir pažvelgiau į šviesiaplaukį vaikiną pasilenkusį prie manęs. Sutrikusi su kėdę nuvažiavau toliau ir tramdydama žiovulį pažvelgiau į laikrodį kuris rodė penkias.

-Aš užmigau, - sušnabždėjau ir iš karto atsistojau. –Turiu tai pabaigti, - prilėkiau prie stalo ir pradėjau sklaidyti popierius.

-Palauk, - vaikinas pastvėrė už rankos. –Manau tau laikas namo.

-Negaliu, - atsitraukiau nuo jo ir vėl sudribau į kėdę. –Privalau baigti nes kitaip Maksimilijanas mane užgrauš gyvą.

-Jis tik tave erzina,-Nusišypsojo jis. –Mano vardas Kolas, o tu?

-Diana, -paskubomis ištariau.

-Diana, pažvelk į popierių datas.

Aš pažvelgiau į datas kurios rodė 2001m gegužės trečią. Jis mane apmovė duodamas senas bylas. Susiraukiau ir pirmą kartą pažvelgiau į šviesiaplaukį kurio akys buvo ryškiai mėlynos. Vaikinas šypsojosi ir nenuleido savo akių nuo manęs. Kaip ir dauguma jis vilkėjo baltus marškinius ir juodą kostiumą.

-Aš vienas iš mažesnių akcininkų, - greitai pridėjo ir atsitraukė. – Dirbu čia jau trejus metus. Akcijas perėmiau iš tėvo.

-Aš taip pat, -sumurmėjau tačiau jis to neišgirdo. –Ačiū už pagalbą, - greitai pridūriau.

-Man tavęs palaukti, kad įsitikinčiau, kad nebedirbsi?

-Ne, - nusišypsojau susirinkusi daiktus ir popierius kuriuos nutėkšiu ant Makso stalo. –Maksimilijanas vis dar kabinete?

-Kiek žinau, taip.

Linktelėjau ir išskubėjau iš kabineto. Nuėjau prie lifto ir išsitraukiau mobilųjį, kad paskambinčiau savo vairuotojui tačiau prisiminiau, kad neįsivedžiau jo numerio. Nuostabu, teks namo parsigauti autobusu, arba bent jau taksį. Įlipusi paspaudžiau penkiasdešimt ketvirtą numerį ir atsidarius liftui nužingsniavau iki to idioto kabineto. Išvydau prie stalo sėdinčią peroksidinę blondinę kuri lakavosi savo nagas ryškiai rožiniu laku. Pamačiusi mane ji tingiai pakėlė savo galva ir kreivai šyptelėjo.

-Kuo galiu padėti?

-Aš pas Maksa, - išrėžiau ir pradėjau eiti iki stiklinių durų, bet ji akimirksniu atsistojo ir pamosikavo rankomis.

-Susitarusi?

-Man tartis nereikia, tad traukis, nes nulaužysiu nagas.

Grėsmingai pažvelgiau į merginą ir ši iš karto atsitraukė. Aš niekada ankščiau taip nesielgiau, tačiau manau dėl to kaltas nuovargis. Tačiau džiaugiausi nes tai suteikė man didesnės drąsos. Išmetusi kreivą šypseną pastūmiau duris ir įėjau į Makso kabinetą. Jis net nepakėlė savo akių ir su kažkuo kalbėjosi telefonu. Žinojau, kad elgiuosi blogai tačiau norėjau jam atkeršyti, per tą laiką būčiau pasimokiusi dar kelis dalykus, o jis apkrovė mane nereikalingu darbu, tam, kad atsikratytų. Todėl paspaudžiau mygtuką ir nutraukiau jo pokalbį. Maksas lėtai pakėlė galvą ir išvydęs mane numetė laidinio telefono ragelį. Man patiko žiūrėti į rūškaną vaikino veidą

-Kvaiša, ar bent žinai ką padarei? – Užsiplieskė jis, o aš numečiau ant jo stalo bylas.

-Man neįdomu.

-Tau neįdomu? Tu net nenutuoki kaip ilgai man teko derėtis dėl susitikimo ir per tave jis neįvyks.

-Čia jau tavo problema, viso to nebūtų jeigu tu nebūtum man liepęs žaisti su du tūkstančiai pirmų metų bylomis.

Išrėžusi nusisukau nuo jo ir pradėjau eiti, tačiau staigiai buvau timptelėta už riešo ir vos nepargriuvau. Vaikinas prisitraukė mane arčiau ir aš bandydama išsivaduoti iš jo gniaužtų ištiesiau ranką ir atrėmiau į jo krūtinę. Galėjau jausti jo tvirtus raumenis per drabužius tačiau pakėlusi galvą ir susitikusi su jo žaliomis akimis amane privertė nustoti priešintis. Akimirką tiesiog žvelgiau į jį sulaikiusi kvėpavimą, o jis taip pat tyrinėjo mane tarsi ką tik nusipirktą naują daiktą.

Tačiau mane apėmė silpnumas ir suglebau jo rankose. Tai pastebėjęs vaikinas atrėmė mane į stalą ir pakėlęs smakrą privertė pažvelgti į jį. Man pradėjau skaudėti galvą ir vaizdas darėsi miglotas todėl pradėjau tankiau kvėpuoti. Nejaugi ir vėl? Kiek aš dar turėsiu dėl to kankintis? Jau geriau mirčiau ir nebereikėtu skaudinti nei vieno.

-Geriau jautiesi? –Sunerimęs Makso balsas privertė atsimerkti. –Diana?

-Man viskas gerai, - nustūmiau jo ranką ir pasitraukusi toliau pasitryniau skaudančius smilkinius. –Man reikia namo.

-Parvešiu.

-Grįšiu su taksį.

-Tokios būklės? – Jis apėjo stalą ir susirinkęs savo daiktus priėjo prie manęs. –Džosepas man neatleis jei paliksiu tave viena.

Neturėjau jėgų prieštarauti todėl linktelėjau ir įsikibusi į jo ranką nuėjau iki lifto. Visai netroškau nualpti jo glėbį nes jis gali būti toks pat padugnė kaip ir Semas. O vien pagalvojus apie jį man ima rankos drebėti. Uždėjau savo ranką ant pakabuko kurio niekada nenusiimu ir meldžiausi, kad jis kada nors pasirodytų mano gyvenime. Kodėl jo nėra? Juk pažadėjo grįžti, pažadėjo, kad dar jį pamatysiu. Norėjau verkti tačiau tvardžiausi. Aš stipri ir negaliu dabar palūžti.

Išėjus iš lifto mudu pasiekėme jo juodą automobilį ir jis man atidarė dureles. Akimirką dvejojau ar verta lipti į jo automobilį. Nepasitikėjau juo tačiau neturėjau kito pasirinkimo. Esu visiškai įsitikinusi, kad jis man neleis namo grįžti su taksį. Galiausiai išdrįsau atsisėsti ir jis uždaręs dureles apėjo automobilį ir atsisėdo prie vairo. Įjungęs ramią muziką išvažiavome iš aikštelės ir įsukome į kelią. Jaučiausi nejaukiai vien dėl to, kad jis man visiškai nepatiko. Jo įžūlumas ir arogancija tik sustiprino mano antipatija jam. Tačiau vis dėl to jis ne toks jau ir blogas. Kitas vaikinas būtų manimi pasinaudojęs, o jis pasiūlė parvežti namo.

Buvo iš ties nejauku, todėl įsiklausiau į muzikos žodžius. Man labai patikdavo romantinės melodijos tačiau dabar ne itin norėjau klausytis ko nors panašaus. Tačiau, kad ir ką perjungdavau visos melodijos buvo vienodos. Galiausiai išjungiau ir įsistebeilijau į gatves kuriose jau degė šviesos. Ir kai jis galiausiai sustojo prie didžiulio pastato kuris priminė butą sumirksėjau ir pažvelgiau į jį.

-Ką sugalvojai? –Užsiplieskiau ir vaikinas kreivai šyptelėjo.

-Tau patiks.

-Man patiks? –Kone išrėkiau ir susidėjau rankas ant krūtinės. –Parvežk mane namo.

-Nebūk isterike ir lipk iš automobilio.

-Nepriversi.

Vaikinas nusišypsojo klastinga šypseną ir išlipęs iš automobilio apėjo jį ir atidarė mano dureles. Neketinau jam nusileisti todėl sėdėjau kaip sėdėjusi kol jis neatsegė saugaus diržo ir pastvėręs už alkūnės ištraukė iš mašinos. Vos tik jis paleido mane pasisukau ir pradėjau eiti į priešingą pusę. Širdis trankėsi krūtinėje nes aš jau suvokiau ko Maksas iš tiesų nori. Neleisiu jam žaisti su manimi taip kaip su kitomis merginomis tačiau jis buvo per daug atkaklus. Vaikinas pastvėrė mane už rankos ir stipriai trūktelėjo į save. Atsidūriau stipriame vaikino glėby ir negalėjau pajudėti, o tuomet jis pakėlė mane nuo žemės ir pradėjo nešti į butą. Visą laiką tas asilas šypsojosi nenuleisdamas akių nuo manęs, o aš jaučiau kaip mano veidas pradeda kaisti. Esu bučiavusi tik du vaikinus ir jie buvo vos keliais metais už mane vyresni tačiau šis vaikinas atrodė kur kas vyresnis ir vyriškesnis. O tai mane gąsdino ir mano vaizduotė pradėjo piešti pačius baisiausius vaizdus.

Ir štai kai jis atidarė savo apartamento duris suvokiau, kad dabar niekur nuo jo nepaspruksiu. Su baimę pažvelgiau į besišypsantį Maksą ir dvejojau kol jis manęs nepastūmė ir aš įėjau į vidų. Durys užsitrenkė ir jis užrakinęs spyną, raktą įsidėjo į kišenę. Nuostabu, regis gyva nepabėgsiu iš čia.