Nustok svajoti (BAIGTA)

12

Nežinau kiek laiko taip vaikštinėju viena tačiau gatvėse jau degė žibintai ir mašinų šviesos apšvietė mano veidą. Nenorėjau grįžti namo tačiau nebeturėjau kur daugiau eiti. Norėjau apie daug ką pamąstyti tačiau buvo per daug sunku. Išsekusi ir pavargusi patraukiau į namus kur mažiausiai dabar norėjau būti. Žinau, kad tėvai jaudinasi nors ir nėra tikrieji mano tėvai tačiau jie mane myli, aš tai puikiai suprantu. Tačiau sunku atleisti melą ir dar labiau sunku susitaikyti su liga kuri mane po truputį tempia žemyn. 


Vis dėl to neturėjau pasirinkimo todėl grįžau namo ir niekieno nepastebėta užsidariau savo kambaryje. Nejungiau šviesos, tiesiog stovėjau atsirėmusi į duris ir galvojau kas bus toliau. Ką man dabar daryti?


-Aš viską žinau, - įsijungė mano stalinė lempa ir aš pažvelgiau į susirūpinusios sesers veidą. –Tėvai man pasakė, tačiau tau reikia išklausyti ir juos.


-Liaukis, - atsainiai atsakiau nors tikrai troškau verkti, bet ašarų nebeliko. – Jie man melavo, visą gyvenimą man melavo, -surikau netramdydama pykčio sklindančio iš mano vidaus. –Išeik, aš noriu pabūti viena. 


-Negali taip elgtis. 


-O jie gali? –Užginčijau. –Koks dabar skirtumas, aš vis tiek mirsiu. Todėl liaukis man aiškinusi ir nešdinkis iš mano kambario, - užsiplieskiau.


Kerola atsistojo ir prisiartinusi prie manęs užsimojo ir trenkė per veidą. Mano galva nulinko į kitą pusę, o skruostas pradėjo dilgčioti. Mano burna prasivėrė tačiau nesugebėjau nieko ištarti tiesiog buvau šokiruota tokios jos reakcijos. Ji pirmą kartą man trenkė, trenkė dėl to, jog neketinu išklausyti tėvų. Net gi kai pabučiavau Deividą ji reagavo silpniau. O dabar ji daugiau nieko nepasakiusi išėjo iš mano kambario ir paliko mane vieną. 


Laikas tiksėjo ir štai po dvyliktos valandos ryžausi paimti telefoną ir surinkusi numerį iš sulamdyto lapelio, pradėjau laukti. Vienintelis žmogus kurio man reikėjo ir kuriuo galėjau pasitikėti buvo mano senelis kuris gyvena Amerikoje, o ten yra dešimties valandų skirtumas todėl ir skambinu po dvylikos nes ten dabar turėtu būti po dviejų. Po kelių pyptelėjimų atsiliepė moters balsas.


-Laba diena, O.L.K. Kompanija, Morgo sekretorė, kuo galėčiau padėti? –Išbėrė greitai žodžius ir aš sutrikusi akimirką tylėjau ir svarsčiau ką pasakyti.


-Laba diena, -sumurmėjau ir atsargiai rinkau žodžius. –Norėčiau, kad sujungtumėte su Džosepu Morgo.


-Kokiu klausimu? –Pasiteiravo ji.


-Praneškite, kad skambina Diana Karter.


-Palaukite minutėlę. –Paprašė ji ir dabar įsivyravo mirtina tyla.


Buvau visiškai nusprendusi ir dabar kito kelio nėra. Vyksiu į Amerika žinoma jeigu senelis sutiks. Pradėsiu nauja gyvenimą, pasikeisiu ir tapsiu kitokia. Išgysiu ir vėl būsiu laiminga. Vien nuo tokių minčių mano akys vėl paplūdo ašaromis tačiau šį kartą jos nebuvo dėl liūdesio, tai buvo vilties ašaros.


-Diana? –Išgirdau sunerimusio senelio balsą ir iš karto nusišluosčiau ašaras. –Tau viskas gerai?


- Iš tiesų, tai ne, - girgždančiu balsu tariau ir stengiausi, kalbėti aiškiai. –Reikia, kad atvažiuotum.


- Diana, kas nutiko?


-Paaiškinsiu kai atvažiuosi, jeigu gali, tai svarbu. 


-Žinoma, kad atvažiuosiu, dabar pat užsisakysiu lėktuvą ir rytoj po pietų būsiu.


-Ačiū, - padėkojau ir atsisveikinusi padėjau ragelį.


Atsiguliau ir užmigau su visais drabužiais nes nuovargis galiausiai įveikė mane. Pabudusi ryte jaučiausi kaip ne keista geriau, todėl nusiprausiau po dušu ir persirengusi kitais drabužiais išslinkau iš savo kambario. Lėtai nuėjau iki virtuvės ir nustebau išvydusi mama su kavos puodeliu vartančia mūsų šeimos albumą. Ji dievino gaminti tačiau dabar neišvydau jokių skanių pusryčiu tik kalną neplautų indų ir liūdną mamos veidą.