Nustok svajoti (BAIGTA)

28

 Viskas atrodo pradėjo klostytis gerai. Mano santykiai su Džeredu tapo geri nei būčiau pagalvojusi. Juk vis dėl to jis mano geriausias draugas kuris man labai daug ką reiškia. O Maksimilijanas ir toliau vaidina tipišką mulkį žaidžiantį moterų jausmais, bet jis pamiršo, kad aš ne tokia kaip kitos jo suviliotos. Ir dabar Izabelės padedama apsirengiau juodai baltą suknelę iki pat žemės ir gražiai susisegiau plaukus, kad nekristu ant mano akių. Izabelė ilgai plušo, kol padarė man tinkama makiažą ir būtent šiandien tyčia užsisegiau Makso dovanotą pakabuką. Nusišypsojusi apsisukau ratu ir Izabelė suplojo rankomis. Atrodžiau pritrenkiamai ir jaučiausi dėl to laiminga, todėl nusileidau žemyn ir į juodą blizgančią delninukę įsimečiau telefoną ir patraukiau į senelio kabinetą. Jis jau visą dieną ten užsidaręs ir net nepietavo. Pradėjau dėl jo nerimauti, bet kai atvėriau duris ir jis pakėlė savo akis atsistojo ir nusišypsojęs priėjo prie manęs ir apkabino.

-Tu tikra princesė, - jis palietė mano skruosta ir aš jį vėl apkabinau.

-Tavo dėka, - sušnabždėjau jam į ausį. –Pasistengsiu grįžti anksti.

-Abejoju ar pavyks, - nusijuokė jis. –Gaila, kad aš tam jau per senas.

-Tu ne senas, - išsišiepiau ir jis atsitraukęs nusisuko nuo manęs ir grįžo prie kėdės. –Tau viskas gerai? –Apimta keistos nuojautos paklausiau.

-Žinoma, tik truputėlį pavargau, eisiu anksti miegoti.

-Pailsėk. –Priėjau ir vėl pabučiavau į skruostą.

-Gerai praleisk vakarą.

Linktelėjau ir išeidama uždariau duris. Kaip tik svetainėje pasirodė ir Maksas ir pradžiugino savo elegantiškumu ir plačia šypsena. Nejučia ir pati nusišypsojau ir jis priėjęs paėmė mano ranką. Viskas atrodo kaip pasakoje ir aš jaučiuosi kaip tikrų tikriausiai pelenė. Gyliai įkvėpiau ir jo lidima išėjau iš namų. Kai įsėdau į automobilį pažvelgiau į namą ir pradėjau dvejoti.

-Viskas gerai? –Pasiteiravo jis ir aš šyptelėjusi linktelėjau.

-Kuo puikiausiai.

-Atrodai nuostabiai. –Sulaikiau kvėpavimą, kad neišsišiepčiau ir neparodyčiau kaip stipriai palietė jo komplimentas mane.

-Tu irgi neblogai, - leptelėjau ir jis nusijuokė.

Negalėjau nustoti žvilgčioti į jį. Jo akis ir lūpas kurios tiesiog kaustė mane ir neleido normaliai mąstyti. Nejaugi tai ir yra meilė? Kai nenustodama galvoji apie jį net gi sapnuoji? Kai širdis trankosi krūtinėje, o delnai sudrėksta nuo minties, kad jis tave palies ir įžiebs aistrą.

Mudu atvažiavome į operos ir baleto studija kur buvo susirinkusi visa aukštuomenė. Maksas stengėsi kuo aiškiau man paaiškinti į ką reikėtu atkreipti dėmesį ir ko nešnekėti, be reikalo. Jaučiausi tikrai sutrikusi ir man tiesa pasakius tai atrodė gana sunki užduotis. Aš tiesiog privalau galvoti ką sakyti ir ko nederėtu. Tarsi laikyčiau kalbėjimo egzaminą, tačiau džiaugiausi, kad Maksas nei akimirkai nepaleido manęs iš savo glėbio. Mudu kartu ėjome ir bendravome su kitais, o tiksliau bendravo jis, o aš persimesdavau kelis paprastais žodžiais ir kaip kokia idiotė šypsodavausi arba juokdavausi iš nesamoningų anekdotų.

-Pavargai? –Paklausė Maksas ir padavė man taurę šampano.

-Klaiku, - sukikenau ir vos priliečiau saldų šampaną.

-Pabūk čia, - staiga jis pasisuko ir mane apėmė bloga nuojauta.

-Pamatei kokia gražuolę? –Leptelėjau neatsargei.

-Pamačiau sena drauga, - parodė kabutėse ir suraukė antakius. –Niekur neik.

-Gerai, - patikinau ir nulydėjau jį žvilgsniu.

Pastačiau šampano taurę ir daugiau neketinau gerti. Nebenoriu ir vėl apsikvailinti ir nusigerti, nors tai prisiminus mane apima nuostabus jausmas. Net gi sukėlė šypseną tačiau greitai mano mintis pertraukė mobilus. Velnias regis pamiršau išjungti garsą. Nuspaudžiau garso mygtuką ir pradėjau ieškoti vietos kur galėčiau atsiliepti nes skambino Izabelė. Radusi koridorių įėjau į jį ir atsiliepiau. Izabelės balsas virpėjo ir ji pro ašaras vos galėjo kalbėti. Ir galiausiai kai supratau kas nutiko išmečiau ant žemės mobilųjį ir susmukau ant žemės. Senelis ligoninėje, jam infarktas. Pradėjau tankiau kvėpuoti ir paėmusi mobilųjį išsvirduliavau į pilną salę žmonių. Man darėsi tvanku ir aš atsitrenkiau į vieną vyriški.

-Ar jums viskas gerai? –Paklausė jis ir aš negalėjau ištarti nei žodžiu.

-Diana, - prie manęs priėjo Maksas ir pastvėręs už rankos nusitempė tolyn. –Tu girta?

-Senelis ligoninėje, - išlemenau ir pati negalėjau patikėti koks užkimęs mano balsas. –Jam infarktas.

Vos nesusmukau ant žemės. Maksas greitai sugriebė mane už liemens ir prisitraukė arčiau. Man darėsi sunku kvėpuoti ir krūtinę stipriai spaudė skausmas. Galva pradėjo dilgčioti nuo skausmo ir aš suvokiau kas man. Vaizdas pradėjo suktis ratu, o kūną perliejo šaltas prakaitas. Visu svoriu atsirėmiau į vaikiną ir suglebusi stipriai laikiausi įsikibusi į jo švarką.

-Man priepuolis, - sušnabždėjau ir jis pakėlė mano smakrą.

-Gražu, - nusikeikė jis ir atrėmė mane į sieną. –Kvėpuok ir pasistenk apie nieką negalvoti.

-Negaliu, - pro ašaras ištariau ir jaučiau kaip prarandu sąmonę.

Tačiau Maksas suspaudė delnais mano veidą ir prispaudęs prie sienos pabučiavo mano lūpas. Norėjau jį atstumti ir surikti, kad dabar tikrai nelaikas, bet jo grubumas privertė užmiršti viską. Ir jo karšti bučiniai ir tvirtos rankos kurios glamonėjo dabar mano nugarą nustūmė į šalį priepuolį ir galvos skausmą. Net pati nepajutau, kaip apsivijau jo kaklą ir švelniai liesdama jo lūpas atsiribojau nuo visko. Bet tuomet jis atsitraukė ir nubraukė mano plaukus į šalį.

-Važiuojam. –Paliepė jis.

Apglėbęs mane per liemenį jis išsivedė iš salės į lauką kur grynas oras pasiekė mano plaučius ir aš beveik nusiraminau. Norėjau verkti, bet laikiausi ir kai įlipau į automobilį atrėmiau galvą į langą ir meldžiau dievo, kad tik seneliui viskas būtų gerai. Juk aš prieš išvažiuojant tai nujaučiau. Tarsi aplankiusi bloga nuojauta perspėjo, bet aš jos nepaisiau. Ir dar vos pačios nereikėjo išvežti. Jeigu ne Maksas mane būtų apėmęs panikos priepuolis ir tai nieko gero nežada. Aš nepasveiksiu, kokia kvailė, o dar teikiau sau vilčių. Priepuolis pasikartojo, o tai nieko gero nežada. Tačiau dabar nerimavau dėl senelio, o ne dėl savęs.

Vos tik atvažiavome į ligonine aš kone bėgte nubėgau iki registratūros ir sužinojusi palatos numerį nuskubėjau ten, tačiau manęs niekas neįleido. Isterikuodama susmukau ant žemės ir užsidengiau rankomis veidą. Negaliu jo prarasti, tik ne senelio.