Nustok svajoti (BAIGTA)

30

Įėjau į senelio palatą ir stengiausi nusiraminti. Negaliu elgtis neapgalvotai ir isteriškai, aš ne tokia. Todėl atsisėdau ant jo lovos krašto ir pažvelgiau į jo susiraukšlėjusį nuo senatvės veidą. Kažin ką pasakytų tėvai sužinoję ką jis man parengė? Mama tikriausiai tą pačiai akimirką parsivežtu mane namo, o tėtis? Tėtis atskaitytų Maksui tokį moralą, kad po to jis daugiau gyvenime nebesirodytų mano kelyje.

-Kodėl man nesakei, kad turėsiu tekėti už Makso? –Net nustebau kaip ramei mano balsas skambėjo.

-Tu neturėsi, - šyptelėjo jis ir aš sutrikusi sugniaužiau pirštus. –Kodėl taip pamanei?

-Izabelė sakė, kad tu jam atiduosi visą kompanija, nes aš nesugebėsiu jos valdyti ir.. –Nutilau nes gerklėje užstrigęs gumulas pradėjo mane dusinti.

-Izabelė tau melavo, nes ji nori, kad Maksas būtų su tavimi. –Paaiškino jis ir palietė mano rankas. –Neneigsiu, kad puse kompanijos priklauso Maksui nes jis man kaip sūnus, tačiau tu mano anūkė ir jeigu tik susitvarkysi galiu dabar pat viską perrašyti tau.

-Ne, - atsistojau ir papurčiusi galvą pabučiavau jam skruostą. –Ačiū, - šyptelėjau ir priėjau prie durų. –Važiuoju namo vakare užsuksiu.

Senelis linktelėjo, o aš išėjau ir sutrikusi pradėjau nerimauti. Prieš akimirką Maksui trenkiau antausį ir jis visiškai nesuprato kodėl. Kokia aš idiotė ir kaip galėjau nepagalvoti, kad Izabelė nuo pat pradžių bandė mus suvesti? Bet negaliu pykti ir ant jos, o kaip viską dabar pataisyti? Bet regis iš to nieko gero nebus, nes Maksas stovėjo prie Izabelės ir kažką aiškinosi. Praėjau pro jį, tačiau jis sugriebė mane už riešo ir trūktelėjo į save.

-Mums reikia pasikalbėti.

Jo griežtas balsas visai nepradžiugino manęs, bet nesipriešinau ir ėjau paskui jį iki aikštelės. Jis atidarė automobilį ir aš įlipusi pradėjau nervuotis. Po galais kodėl viskas turi būti taip painu? Nejaugi nors viena diena negaliu normaliai pabūti be jokių kvailų intrigų? Maksas pajudėjo iš aikštelės ir kai įsuko į kitą juostą suvokiau, kad važiuojame tikrai ne namo. Nuostabu, dabar tikrai prisidirbau.

Sustojome prie jo buto ir aš išlipusi buvau kone nutempta į jo butą ir jis užrakinęs duris pradėjo artintis prie manęs. Stovėjau ir jau maniau jis prirems mane prie sienos, tačiau jis praėjo ir tiesiu taikiniu nuėjo į virtuvę ir išėmė vieną taurę. Prisipylęs raudono vyno vienu gurkšniu jį išgėrė ir prisipylė dar.

-Atsiprašau, - išlemenau prisiartinusi prie jo.

-Dabar jau atsiprašai? –Sušnypštė jis ir vėl išgėrė visą taurę. –Reikėjo pagalvoti prieš valandą.

-Gerai, aš kalta. Ką dar nori išgirsti? –Surikau ir jis pastatė taurę.

-O ar būtų tokia jau bloga mintis, kad aš tave vesiu? Juk vakar būtent to ir norėjai, o dabar imi isterikuoti vien apie tai pagalvojus.

-Aš. –Nuleidau galvą nes jis visiškai teisus. –Aš nežinau.

-Už tai aš žinau, - jis sugriebė mane už liemens ir atsuko. –Aš tavęs nevesiu, net jeigu ir verstu Džosepas. –Akimirką pasijutau bejėgė ir mano akyse kaupėsi ašaros tačiau jis paleido mane ir nuėjo į svetainę ir atsisėdo ant sofos. –Nevesiu nes tu dar per jauna. Nenoriu sugriauti tavo gyvenimo, nenoriu kad jaustumeisi nelaiminga, supranti?

Atsidusau ir lėtai prisiartinusi atsisėdau šale. Jis teisus, geriausia jeigu aš nustosiu puoselėti viltis dėl jo ir gyvensiu savo gyvenimą. Dabar man mažiausei reikia meilės, turiu ir svarbesnių reikalų tokių kaip užbaigti egzaminus ir pagaliau visiškai pasinerti į darbą. Privalau dėl senelio, dėl tėvų atminimo. Todėl Maksas yra visiškai teisus.

-Paliaubos? –Ištiesiau ranką ir jis pažvelgė į mane ir išsišiepė.

-Paliaubos, - sušnabždėjo ir palietė mano ranką.

Tačiau nepraėjus nei sekundei jis prisitraukė mane arčiau savęs ir įsisiurbė į lūpas. Galėjau paprieštarauti ir jį atstumti, bet nebuvo prasmės. Aš turiu susiaikyti, kad mūsų santykei bus tokie painūs ir nei vienas nei kitas negalės tikėtis kažko daugiau. Tačiau man to ir nereikėjo, dabar galėjau mėgautis tik karštu bučiniu kuris su kiek viena sekunde darėsi vis karštesnis ir jo rankos nuslydo mano nugara žemyn. O tuomet jis atsitraukė ir nubraukė nuo mano veido užkritusias sruogas.

-Tik draugai? –Stengdamasi išlaikyti šypsena paklausiau ir jis linktelėjo.

-Draugai.

-Ir nei vienas nei kitas nepavydėsim jeigu būsim su kitais?

-Nepavydėsim, - patvirtino jis ir pabučiavęs į kaktą atsitraukė.

Maksas grįžo į virtuvę ir paėmė vyno ir dvi taures. Vieną įteikęs man atsisėdo šalia ir įjungė romantinį filmą. Lėtai gėriau vyną ir žiūrėjau filmą nors tiesa pasakius tik nuotrupas mačiau nes Maksas nenustodamas pasakojo visas šio filmo smulkmenas ir aš neištvėrusi pradėjo jį tildyti kol galiausiai abu nusiridenome ant žemės ir nenustodama kvatotis viena kita daužėme pagalvėlėmis. Per šias kelias valandas sugebėjau kaip niekad atsipalaiduoti ir atėjus vakarui Maksas vėl nuvežė mane į ligoninę pasimatyti su seneliu.

-Kaip jautiesi? –Paklausiau jo ir jis linksmai man parodė į televizorių.

-Buvau pamiršęs šį serialą. –Nusijuokė jis. –Vienas geriausių serialų.

-Taip, Daktaras Hausas, mano taip pat mėgstamiausias gydytas, - sukikenau.

-Kalbėjaisi su Maksimilijanu?

-Taip, ir paskelbėme paliaubas.

Prisėdau prie senelio ir paliečiau jo ranką. Kaip gera jį matyti tokį linksma ir geros nuotaikos. Aš tiesiog negalėjau nustoti šnekėti visokių nesamonių ir net nepastebėjau kaip su juo praleidau tris valandas. Tikriausiai būčiau buvusi ir ilgiau, bet užėjo gydytojas ir liepė važiuoti namo, o seneliui ilsėtis. Kadangi Maksas buvo išvažiavęs išsikviečiau taksį ir pati parvažiavau namo. Dabar jaučiausi kur kas geriau todėl prisėdau prie knygų ir pradėjau toliau mokytis. Maksas nori, kad mudu būtume draugais, o ko aš pati noriu? Noriu neskubėti ir susivokti ką iš tiesų jam jaučiu. Gal būt tai tik laikinas susižavėjimas ir jis kaip sakė nenori, kad aš kentėčiau.