Nustok svajoti (BAIGTA)

15

Jau kuris laikas paniurusi vaikštau paskui Izabelę kuri be vargo rinko man visokiausias sukneles, palaidines, sijonus, kelnes ir įbrukusi viską į rankas nusiuntė į persirengimo kambarį kur turėjau apsirengti kiekvieną drabužį ir pasisukioti prieš ją ir jauną merginą kuri patarinėjo kas man labiau tiktų prie veido ir plaukų. Jaučiausi kur kas labiau išsekusi negu po ilgų mokymosi valandų. Tačiau prieštarauti negalėjau, nes vis dėl to negaliu kompanijoje rodytis kaip kokia vargšė, o juolabiau nebe suteiksiu Maksui dar didesnės prielaidos iš manęs pasišaipyti. Tas mulkis mano, kad yra elegantiškas ir gerų manierų vaikinas tačiau jis tik dar vienas mulkis ir per mūsų pirmą pokalbį jis tai aiškiai įrodė. Nors iš tiesų jis beveik man neleido išsižioti.

-Nagi pasakok, kaip mano brolis? –Prie manęs grakščiai priėjo Izabelė ir uždėjusi rankas ant klubų įsistebeilijo į mane.

-Nepyk, tačiau nepavadinčiau jo mielo ir su geromis manieromis.

-Ak, - atsiduso ji. –Nepyk ant jo, jis tiesiog... –Ji bandė atsargiai rinkti žodžius tačiau aš jau žinojau ką ji turi omenyje.

-Jis netiki, kad aš esu Džosepo anūkė? –Užbaigiau ir mergina po ilgos pauzės galiausiai linktelėjo.

-Tu atsiradai tiesiog iš niekur.

Nieko neatsakiau. Buvo kažkiek keista ir graudu, jog senelis niekada niekam apie mane ir Kerola nepasakojo, tačiau aš žinau kodėl. Vos tik žurnalistai būtų iškapstę, jog esu likusi gyva paskutinė Margo paveldėtoja jie nebūtų davę man ramybės, o tėvai troško man normalaus gyvenimo. Ramaus ir paprasto, tačiau kas turi pradžią turi ir pabaigą.

Po kelių valandų, automobilis buvo prigrūstas visokiausiai pirkiniais. Nuo įspūdingų suknelių iki papuošalų ir aukštakulnių. Net neįsivaizduoju kaip reikės viską sukrauti į spintą. Tačiau Izabelė liepė dėl to nesirūpinti ir aš atsipalaidavusi atrėmiau galvą į stiklą ir iki namų buvau užsnūdusi. Kai atvažiavome ir išlipome iš automobilio aš ketinau imti pirkinius ir neštis į kambarį tačiau Izabelė mane sustabdė. Niekada nepriprasiu prie to, kad kiti aplinkui mane šokinėja, tačiau privalėsiu bent jau pabandyti nes dabar esu Morgo. Prieš kelis mėnesius pakeičiau savo pavardę iš Karter į Morgo. To norėjau pati ir džiaugiausi, kad tėvai neprieštaravo.

-Paneles, vakarienė paruošta. –Į mano kambarį užėjo jaunutė mergina ir pranešė apie vakarienę.

-Tuojau nusileisim, Matilda. –Atsakė už mane Izabelė ir pakabinusi paskutinę pakabą pažvelgė į mane. –O tu dar manei, kad užtruksime visą naktį, - sukikeno ji.

-Izabele, ar galiu kai ko paklausti? –Iš tiesų nebuvau tikra ar turėčiau to klausti, bet dabar buvo tam puiki proga. –Kodėl tu su Maksimilijanu gyvenate čia?

-Prieš dešimt metų mirė mūsų tėvai, - tyliai atsakė ji. –O Džosepas su Marija priglaudė mus.

- Džiaugiuosi, - priėjau prie jos ir apkabinau. –Ačiū, kad tiek daug dėl manęs padarei.

Mergina linktelėjo ir kartu su ja nusileidau į valgomąjį kur prie stalo sėdėjo senelis. Vis dėl to džiaugiausi, kad Maksimilijano čia nėra, nes būčiau paleidusi šakutę į jo šlaunį.

Po vakarienės senelis pasikvietė mane į savo kabinetą, kad aptartume keletą smulkmenų. Tikrai nesitikėjau, kad jis duos man asmeninį vairuotoją kuris privalės mane visur vežioti. Taip pat man nebūtina taip anksti keltis ir pasirodyti biure. Tačiau nenorėjau nuvilti senelio todėl pasistengsiu nepramiegoti ir atsakingai lankytis kompanijoje nes man dar daug reikia išmokti.

Šį rytą pabudau anksti ir nusipraususi apsirengiau Izabelės iš vakaro man paliktais drabužiais. Jeigu ne ji tikriausiai būčiau apsirengusi bet ką. Susitvarkiusi nusileidau pusryčių ir nustebau neišvydusi senelio. Tačiau greitai užkandusi ketinau iki pat automobilio tempti sunkų knygų prikrautą krepšį, tačiau jaunas vairuotojas pamatęs ką išdarinėju akimirksniu pribėgo prie manęs ir paėmęs iš rankų įdėjo krepšį į bagažinę.

-Aš niekada prie to nepriprasiu, - suniurnėjau kai Izabelė atsisėdo šalia.

-Prie ko? –Sukikeno ji.

-Prie to, jog visi aplink mane šokinėja.

-Priprasi, - numojo ji ranka, - Diegai? –Šūktelėjo ji vaikino vardą. –Nuvežk mus į „Ledia" grožio saloną.

-Kodėl? –Sutrikau aš, o ji parodė į mano veidą.

-Tau būtina grožio procedūra jeigu nori įtikti mano broliui.

-Aš nenoriu jam įtikti, - pasipiktinau ir ji pradėjo juoktis.

Vis dėl to ji mane nusitempė į grožio saloną ir po trijų valandų kančios pagaliau galėjau važiuoti į kompanija. Iš tiesų tai išlėkiau net nepažvelgusi į veidrodį, bet dėl savo išvaizdos jaudinausi mažiausiai. Izabelė nėjo kartu, ji paprašė vairuotojo, kad ją nuvežtų į juvelyrinę parduotuvę, o aš išlipusi pradėjau žingsniuoti iki įėjimo.

-Labas rytas, - pasisveikinau ir vyriškis santūriai linktelėjo.

Paskui mane ėjo vyras nešantis mano krepšį ir kai nusigavau iki savo tuščio kabineto padėkojau jam ir pradėjau tvarkytis. Man patiko šis erdvus kabinetas, didžiulis stiklinis stalas prie lango. Šone stovėjo tuščia knygų lentyną kurią tuoj užpildysiu. Nieko nelaukdama sukroviau knygas ir atsidususi sustingau prie veidrodžio. Iš salono išbėgau net nepažvelgusi kaip atrodau, o dabar jaučiausi tarsi žiūrėčiau ne į save. Iškarpyti plaukai raitėsi į garbanas, ant šono kirpčiukai. Ryškios akys ir įspūdingas makiažas. Vilkėjau mėlyną sijoną ir juodą lengvą palaidinę. Juodi aukštakulniai ir papuošalai suteikė man elegancijos. Buvau visiškai nepanaši į tą mergaitę kuri pasirodė vakar. Atsitraukusi nuo veidrodžio Apsisukau ir atsisėdusi už stalo atsiverčiau ekonomikos vadovėlį ir pradėjau jį nagrinėti. Turėjau labai pasistengti, kad sugebėčiau išlaikyti egzaminus puikiai, todėl visas pastangas dėjau mokymusi.

-O aš jau tikėjausi, kad tu nepasirodysi, - išgirdusi skardų vaikino juoką lėtai pakėliau galvą ir įsistebeilijau į jį.

Maksimilijanas akimirką sutrikęs žvelgė į mane. Tikriausiai nesitikėjo tokio staigaus mano pasikeitimo. Tačiau susitvardęs jis žengė prie mano stalo ir tvirtai padėjęs rankas pasilenkė arčiau manęs.

-Ko nori? –užvertusi knygą atsišliejau.

-Atnešiau tau darbo, - jis numetę krūvą alpankalų ir išsišiepė. – O tu apskritai baigei mokyklą?

-Ne tavo reikalas.

-Mano, nes kažkokia pavainikė bando užgrobti kompanija.

-Nevadink manęs taip, -surikau ir atsistojau. –Ir nedrįs...

Užsičiaupiau nes Maksas grėsmingai prisiartino ir pastvėręs ranką prisitraukė prie savęs. Aš jam aiškiai nepatikau tačiau aš ir pati jam jaučiau antipatija todėl nieko keisto. Vienintelis dalykas kurio dabar troškau tai kuo greičiau pasitraukti nuo šio vaikino kuris kėlė man baimę. Ne aš nebūsiu dar viena auka. Nebesu ta pati Diana kurią visi išnaudojo ir juolabiau neleisiu kažkokiam vaikinui taip su manimi elgtis.

-Aš per daug ištvėriau, kad pasiduočiau, - sušnabždėjau ir ištraukusi ranką apėjau stalą. –O dabar nešdinkis iš mano kabineto nes kitaip iškviesiu apsaugą.

-Tu dar pasigailėsi, -sukikeno jis ir žvilgsniu parodė į popierius. –Neišeisi tol kol nebaigsi jų surūšiuoti.

Vyptelėjau ir vaikinas pasišalino. Nusibraukusi plaukus nuo veido grįžau prie stalo ir pradėjau sklaidyti popierius. Užtrukau kelias valandas kol supratau kaip ir pagal ką juos rūšiuoti. Praleidau pietus ir su kiekviena akimirką jaučiau kaip darosi sunku ką nors suprasti. Jaučiausi pavargusi todėl padėjau galvą ant rankų ir užmigau prie stalo.