Nustok svajoti (BAIGTA)

25

 Apimta geros nuotaikos atsikėliau ankščiau ir pasipuošusi pasidažiau. Iš tiesų tai net nesuprantu kodėl taip stengiuosi ir kodėl noriu atrodyti pritrenkiamai tačiau aš to norėjau. Atsistojusi prie veidrodžio susisukau plaukus, kad jie kristu didelėmis garbanomis. Pasidažiau lūpas rausvu blizgesiu ir įsivėriau juodus kabančius auskarus. Šiandien vilkėjau juodą aptemptą suknelę iki kelių su neriniais, o ant viršaus užsivilkau lengvą baltą švarkelį. Įsispyriau į aukštakulnius ir pastvėrusi rankinę išėjau iš kambario.

Šiandien atrodo visi pastebėjo gera mano nuotaiką. Senelis džiūgavo už mane, o aš negalėjau nepasidalinti savo šypsena. Man buvo smagu ir taip gera, nors nežinojau kokia tikroji priežastis. O gal būt žinojau tačiau nenorėjau pripažinti, kad šypsausi būtent dėl Makso kaltės? Taip jis kaltas tačiau šį kartą nebeprieštaravau sau.

Nuvažiavusi į biurą nuėjau į savo kabinetą ir nusišypsojau išvydusi Lailą kuri jau buvo palinkusi prie kompiuterio ir dirbo.

-Labas, - padėjau rankinę ant stalo ir atsisukau į draugę.

-Sveika, o tu geros nuotaikos. –Ji pažvelgė į mane ir pasitaisė akinius. –Gražiai atrodai.

-Ačiū, turi šios dienos dienotvarkę?

-Taip tuoj atsiųsiu į tavo kompiuterį. –Ji pradėjo maigyti klaviatūra ir aš apėjusi stalą atsisėdau. –Šiandien vyks akcininkų posėdis, bet Maksas nenori, kad tu dalyvautum.

-Kodėl? –Sutrikusi pakėliau galvą ir ji skėstelėjo rankomis.

Susirinkau visas knygas ir atsistojusi pradėjau eiti iš kabineto. Lailai pranešiau, kad būsiu pas Maksą ir ji linktelėjusi vėl pasinėrė į darbą. Džiaugiausi, kad ji dirba mano sekretore nes puikiai išmano savo darbą. O aš be jos tikrai prapulčiau. Išėjusi iš kabineto patraukiau į liftą ir savo nuostabai sutikau Džerį. Vaikinas nusišypsojo ta kvailai juokinga šypsena ir mudu įlipome į liftą.

-Mano diena vien nuo tavo šypsenos praskaidrėjo, - nusijuokė jis ir užkrėtė mane.

-Na jau, - sukikenau ir iš mano rankų iškrito knygos.

Akimirksniu pasilenkiau ir trenkiau galvą į jo kaktą. Sudribusi pradėjau juoktis, o jis padėjo surinkti mano išsibarsčiusias knygas. Negaliu patikėti, kad jis toks linksmas vaikinas. Kai atsitiesiau jis nusibraukė savo plaukus ir ketino man kažką sakyti tačiau atsivėrė liftas ir aš išėjau. Jis sekė mane iš paskos ir tuomet paaiškino, kad jam reikia pamatyti Maksą. Pasirodo jiedu seni draugai ir Maksas jam labai padėjo kai jam buvo sunku. Jis surado jam darbą ir padėjo pabaigti mokslus. Dabar jis interjiero dizaineris ir dėl visko yra dėkingas Maksimilijanui kuris nenusisuko nuo jo kai jam buvo sunku.

Nusišypsojusi paliečiau jo ranką ir nieko nelaukdama pradėjau artintis prie Makso kabineto tačiau man pastojo kelia jo sekretorė ir nebeleido žengti nei žingsnio.

-Pasitrauk, - paliepiau tačiau ji nesijudino.

-Jis užsiėmęs. – Paprieštaravo ji ir aš nustūmusi atvėriau duris.

„Jis užsiėmęs" tai ką išvydau tikrai manęs nepradžiugino. Ant stalo sėdėjo tamsiaplaukė mergina, o Maksas aistringai bučiavo jos lūpas ir kaklą. Apimta nevilties išmečiau ant žemės knygas ir vaikinas akimirksniu atsisuko. Akyse pasirodė ašaros tačiau jos neišriedėjo. Sukandusi dantis žiūrėjau į jo pasimetusias akis kurios norėjo, kad aš to nebūčiau pamačiusi. Pajutusi krūtinėje sunkų akmenį norėjau kuo greičiau dingti, bet stovėjau kaip įkalta. Kokia aš kvailė ir kaip galėjau pagalvoti, kad Maksas susidomės tokia paika mergiote kaip aš?

-Diana aš, - sušnabždėjo jis tačiau aš neketinau jo klausytis todėl pasileidau bėgti.

Pribėgusi prie lifto nusileidau žemyn ir išėjau į lauką. Norėjau pabūti viena ir išsiverkti todėl patraukiau į netoliese esantį parką. Atsisėdusi ant suoliuko pravirkau ir po akimirkos pajutau kaip man pasidaro silpna. Nejaugi dabar? Pradėjau tankiau kvėpuoti ir nusiraminusi tiesiog sėdėjau ir galvojau. O aš dar maniau, kad Maksas kitoks. Buvau visiška kvailė tačiau daugiau nebepasiduosiu jo žavesiui.

-Kaip tu? –Krūptelėjau išgirdusi Džerio balsą.

-Ką čia darai? –Nusibraukiau ašaras ir pažvelgiau į vaikiną.

-Pamaniau palaikysiu draugija, -jis šyptelėjo ir uždėjo savo ranką ant manosios. –Jeigu nori galiu ir aš ašarą išspausti, tik svogūnų atsinešiu.

Pradėjau juoktis ir susitvardžiusi net nepastebėjau kaip jam išsipasakojau. Pasakiau viską ką jaučiu Maksui ir tai mane glumino. Kodėl aš viską jam pasakoju? Gal būt todėl, kad juo pasitikiu ir tuomet kai jis pasilenkė į priekį ant jo kaklo išvydau puse širdelė pakabuką. Akimirką širdis nustojo plakusi ir aš apimta keisto jausmo žiūrėjau į jo akis.

-Iš kur gavai šį pakabuką? –Bedžiau pirštu į jo kaklą.

-Na tai ilga istorija, gal būt papasakosiu kada nors, - nusišypsojo jis, o aš sustingau.

-Aš turiu lygiai tokia pačia, - ištariau pabrėždama kiek vieną žodį. –Tu Džeredas Tensonas.

-Diana? Tu ta pati.. – Jis užstrigo rinkdamas žodžius. –Tu..

Aš atsistojau ir nebenorėjau daugiau būti šalia jo ar Makso. Jis visą laiką buvo čia, o man nesugebėjo nei paskambinti nei parašyti. Vėl vos laikiausi nepravirkusi. Pasisukau eiti, bet jis pastvėrė mane už rankos.

-Diana.

-Man tavęs taip trūko, o tu net nesugebėjai man paskambinti ir parašyti. –Surikau ir pasitraukiau nuo jo. –Nenoriu tavęs matyti.

Pasisukau ir grįžau į kompanija. Visų žvilgsniai nukrypo į mane tačiau man nerūpėjo. Įėjusi į kabinetą trinktelėjau duris ir Laila pakėlė galvą. Atsirėmiau į stalą ir pradėjau tankiau kvėpuoti. Darėsi bloga ir aš jaučiausi pavargusi. Pavargau nuo viso melo ir apgaudinėjimų.

-Diana, gerai jautiesi? –Prie manęs priėjo Laila ir palietė mano petį.

-Aš, - sušnabždėjau ir netekusi sąmonės parkritau ant žemės.