Nustok svajoti (BAIGTA)

20

 Vis dar snūduriuodama įėjau į savo kabinetą ir ant stalo padėjau rankinę. Lailos kabinete nebuvo, tačiau aš ją visiškai pasitikėjau nes ji puikiai žinojo ką daro. O aš? Aš šiandien tikrai net nenutuokiu ką darau. Visą vakarą bandžiau rasti savo pakabuką kurį pamečiau kažkur namuose, tačiau nieko. Nei viena namų tvarkytoja ar vyrėja to pakabuko nematė. Ir dabar aš jaučiuosi tikrai tuščia. Pamečiau vienintelį daiktą kuris man priminė Džeredą.

-Labas rytas. –Pertraukė mano mintis Laila. –Atnešiau tau kavos, nors..-Ji nutilo, o aš pakėliau galvą ir susidūriau su jos žvilgsniu. –Manau tau reikėtu dvigubos kavos, kas tau nutiko?

Ji priėjo prie manęs ir ant stalo pastatė garuojančios kavos puodelį. Žinoma, o kas gi nutiko man? Aš tiesiog negalėjau miegoti štai kas. Visą naktį galvojau tik apie jį ir tai kaip stipriai susimoviau pamesdama jo padovanotą pakabuką. Nuleidau galvą ir plaukai uždengė paraudusias mano akis. Šiandien ir vėl teks nuvažiuoti į ligoninę, kad gydytojai padarytų kraujo tyrimus. Ir vėl viskas iš naujo, mano liga tikriausiai nusineš mane į kapus. Argi aš ne pakankamai prisikentėjau? Ne tikriausiai dar ne. Pakėliau galvą ir atsigėriau kavos. Šiandien išlėkiau net nepapusryčiavusi ir žinau, kad Samanta pasakys seneliui, o jis kaip reikiant man užkurs pirtį.

-Tiesiog negalėjau užmigti, - pasiskundžiau ir pasukiojau sustingusį kaklą.

-Manau tau reikėtu šį vakarą kur nors nueiti, o jeigu tu aš ir Izabelė.... –Suskambo Lailos telefonas ir mergina nuėjo atsiliepti.

Kur nors papramogauti būtų visai ne pro šalį, tačiau aš ir taip labai daug atsilieku. O man reikia dar tiek daug išmokti. Nekalbu apie vis artėjančius egzaminus. O dar kompanijos reikalai, bei visokios problemos. Tai tikrai vargina ir dabar suprantu, kodėl senelis kai atvažiuodavo pas mus jausdavosi toks atsipalaidavęs. Dabar būtų ne pro šalį gulėti kokiame nors paplūdimyje ir gerti nealkoholinį kokteilį.

-Tave kviečia Maksas. – Padėjusi ragelį ji įsistebeilijo į mane. –Ar man tik atrodo ar judu vienas kitam trokštat gerklę perkąsti?

-Patikėk, atrodo kur kas blogiau negu gali įsivaizduoti. –Patikinau ją. –Gal gali man sudėlioti šiuos pirkimus eilės tvarka?

Atsistojusi nuo kėdės dar gurkštelėjau kavos ir paėmusi kelis popierių lapus su pirkimo ataskaitomis padaviau Lailai. Mergina visai neprieštaraudama paėmė lapus ir iš karto ėmėsi darbo. O aš iš karto patraukiau į vaikino kabinetą. Jis tikriausiai duos dar kokio nors savo jovalo kurį turėsiu išnarplioti. Jau pradeda nusibosti jo įsakinėjimai, toks jausmas, kad esu visiškai be smegenų ir nesuvokiu kokia yra svarbi ši kompanija.

Išėjusi iš lifto ėjau tiesiai į Makso kabinetą, net gi ta peroksidinė lėlytė šį kartą nebandė manęs sustabdyti. Po paskutinio karto ji pradėjo elgtis maloniai, gal būt senelis pagrasino, o gal ir pati susivokė, kad gali būti atleista kai tik perimsiu paskutines akcijas. Tačiau man nerūpi tai ne mano, o Maksimilijano sekretorė. Todėl atidariau duris ir stipriai jas užtrenkusi atkreipiau vaikino dėmesį.

Maksas pakėlė savo akis nuo popierių ir nusiėmęs akinius šyptelėjo. Mane apėmė keistas jausmas, ir aš sutrikusi pasijutau ne saugiai. Net nežinau kaip tai nupasakoti, tačiau ši jo šypsena nebuvo savanaudiška ar arogantiška. Net gi galėčiau teigti geidulinga nes aiškiai pastebėjau kaip jis apsilaižė lūpas ir nerūpestingai atsistojo ir apėjęs stalą atsirėmė į jį.

-Ko nori? –Ėjau tiesiai prie reikalo, kuo greičiau iš čia išsinešdinsiu tuo man bus tik geriau. –Neturiu visos dienos.

-Noriu, kad šiandien su manimi papietautum, - ištarė jis ir vis dar spigino į mane savo smaragdinėmis akimis.