Nustok svajoti (BAIGTA)

11

Net nepastebėjau kaip pralėkė visas mėnuo. Ir štai liko tik savaitė ir pagaliau vasaros atostogos ir žinoma po kelių dienų mano gimtadienis. Visą mėnesį buvau pasinėrusi į mokslus ir stengiausi nustoti galvoti apie Deividą nors jis visada ir būdavo šalia. Jiedu su Kerola susitaikė ir dabar laiką leidžia kartu, žinoma man tenka juos sutikti namuose, bet stengiuosi kaip įmanydama jų vengti. Juk vis dar esu jam neabejinga ir matant jį su kita man tikrai skauda. Tačiau privalau jį pamiršti ir gyventi toliau. Ir štai šiandien yra ta diena kai vyks galutinis ir neskundžiamas teismas. Ir nuo to priklausys ar Semas bus išteisintas ar liks už grotų.


Sėdėjau pilnoje teismo salėje ir nervingai gręžiau rankas. Tėtis atstovavo man kaip advokatas, džiaugiausi, kad jis bus šalia. Žinoma teko ilgai ir nuobodžiai klausyti jo patarimų kaip elgtis salėje ir prie teisėjo, todėl negaliu susimauti. Žinojau iki kaulo smegenų ką sakyti ir kaip priversti visus patikėti, kad šis vaikinas vos už dviejų metrų nuo manęs bandė mane išprievartauti. 


-Diana Karter, - kreipėsi į mane teisėjas. – Semas Tornetas teigia, jog judu draugavote.


-Netiesa, - paprieštaravau.


-Prieštarauju, - įsikišo Semo advokatas. –Mano klientas nebandė jos išprievartauti, nes jiedu draugavo.


-Kviečiu liudininkus. – ištarė teisėjas ir pirma liudyti ėjo mano geriausia draugė Sara.


Teismas ėjo lėtai ir varginamai. Laikas slinko po truputį, buvo apklausta net penkiolika liudininkų iš mano mokyklos kurie liudijo mano naudai. Net nesitikėjau to, nes maniau visi palaikys Semą, bet džiaugiausi dėl to. Per visą tą laiką nei karto nepažvelgiau į Semą tačiau jaučiau jo žvilgsnį nutaikyta į mane. Norėjau kuo greičiau iš čia dingti nes jau pradėjo trūkti oro ir beprotiškai skaudėti galva.


-Skelbiu nuosprendį, - po dar dviejų valandų pagaliau ištarė teisėjas taip ilgai lauktus žodžius. – Semas Tornetas yra nepakaltinamas.


-Ką? –Sušnabždėjau atsisukusi į nustebusį tėtį.


-Jis turės gydytis klinikoje. –Užbaigė teisėjas.


-Jį uždarysit į psichiatrine ligonine? –Pratrūko jo mama atsistojusi iš vietos ir priėjusi prie sūnaus. –Taip negalite su juo pasielgti.


- Kiek laiko tai trūks? –Išsprūdo klausimas ir teisėjas pažvelgė į mane.


-Kol gydytojai pasakys, kad jis pasveiko. –Ištarė teisėjas ir pažvelgė į mano tėtį. –O tuomet jis bus teisiamas ir vėl.


Susmukau kėdėje iš palengvėjimo, o tėtis palietė mano petį ragindamas eiti. Visi pradėjo skirstytis ir aš pastebėjau Semo tėvus kurie susirūpinę vedė jį link išėjimo kur plūdo žurnalistai ir fotografai norėdama sužinoti teismo nuosprendį. O aš pakilau iš savo vietos ir apdujusi ėjau link išėjimo. Mane pasitiko draugai ir pažįstami kurie sveikino ir aš keistai šypsojausi tarsi nesava. Mane apkabino Kerola kuri buvo su Deividu ir palaikė mane salėje. Tačiau atsitraukusi nuo jos pajutau kad nebejaučiu savo rankų ir kojų, o smegenys pasidarė tokios apdujusios jog nebesuprantu kas darosi. Jaučiausi pavargusi ir visas kūnas tiesiog nustojo klausyti manęs. Dar prieš susmunkant ant žemės išgirdau sunerimusios mamos balsą tačiau greitai viską užtemdė tamsa...


Žinojau, kad sapnuoju nors aiškiai galėjau girdėti tėvų balsus ir mamos prisilietimą. Kvėpavau ramiai tačiau jaučiau skausmą savo galvoje. Jis nebuvo labai stiprus tačiau tikrai juntamas. Negirdėjau jokių aparatų pipsėjimų ir nejaučiau jokių adatų įsmeigtų į savo kūną todėl tikrai negaliu būti ligoninėje, o gal tai tikrai sapnas?


-Gydytojau, pasakykit tiesą, - sušnabždėjo mama. –Kas jai?


Tai vis dėl to esu ligoninėje, tačiau kodėl galiu jausti ir girdėti, bet negaliu praplėšti savo akių? Ir nesuprantu kodėl mamos balsas toks sunerimęs, ji mane gąsdina, nejaugi aš sergu?