Direktorius

3

Ši savaitė buvo įtempta labiausiai.. teko šnekėtis su buto nuomininke, kad aš išvažiuoju į Kauną ir jei mane priims į naują darbą, nebegrišiu čia..
Neatrodė, kad ji būtų nepatenkinta, manau, atvirkščiai, pagaliau viduj džiūgavo, kad tokios kaip manęs atsikratys, nes aš juk bedarbė palikau ir dar veluojanti sumokėti viską iki galo ..
Tėvai į šią žinią sureagavo liūdnai vien dėl ir taip aiškaus dalyko. Juk jei galėtų prisirakintų grandinėmis savo vaiką, tai yra, mane, kad tik likčiau ten, kur esu jiems lengvai pasiekiama. Vis tenka priminti,  jog aš susitvarkysiu, kad ir kaip benutiktų.
- Mieloji, žinok, jei kas klostysis negerai, visada gali grįžti čia, tikrai priimsim, žinai tą. - su ašaromis akyse pradėjo graudžiai kalbėti mama.
- Mama, neverk, juk ne į karą važiuoju, o tik pabandyti įsidarbinti... Žinau, kitas miestas, bet Karolina labai stengėsi dėl manęs, tarėsi su savo broliu, jis ten jau 4 metai, geros pareigos, pašnekėti moka , gal mane užtars.. Privalau pabandyti, o jei kas, sugrįšiu. - stengiausi nuraminti savo tėvus.
- O kur tu apsistosi ? - paklausė tėvas.
- Na, Karolina būna važinėja į Kauną pas Džonį, o jis turi ne vieną kambarį, tai minėjo, jog leis pagyventi, kol sužinosiu ar priims į darbą ar ne. Jei ten man pavyks, iškart ieškosiu būsto.
Tėvui užteko mano atsakymo ir jis linktelėjęs daugiau nieko nebeklausė.
Tik mama...

- Nepamiršk pa- ir ant tos sekundes pertraukiau mamą.
- Nepamiršiu paskambinti !
Apsikabinau savo artimuosius ir leidausi į naują kelionę, kaip sakant.
Manęs jau mašinoj laukė Karolina, iš veido galėjau nuspėti, kad jau nebegali laikyti liežuvio už dantų ir nori kažką pasakyti.
- Sveika, nu sakyk. - nedelsiau.
- Tai va, žinok viską aš čia neblogai organizuoju, nuvažiuosim, apsižiūrėsi, jei tau patiks šaunu, jei tu jiems patiksi - išvis tobula. Tiksliau, svarbiausia, jog tiktum vadovui ..- draugė pažvelgė atsargiu žvilgsniu tarsi bijodama mano reakcijos, bet tęsė. - Na, supranti.. tavo manieros su vyriška gimine.. ne pačios geriausios, būtų neblogai, kad šįkart, bent kol kas, nerodytum ožių, žinai kaip būna su tavim, kai kas nors aukštesnėse pareigose būdamas, sugeba leptelt kažką, kas tau labai nepatinka ..
- Gerai, gerai. Gi ne durna, gal čia vienintelis mano šansas... Privalau pasistengti.
Vieną kitai numetėm šypsenas ir leidomes į Kauną, galima sakyt į pusiau nežinią.