Direktorius

20

Pagaliau atėjo savaitgalis. Šią savaitę konkrečiai pervargau. Susirašiau su Karolina, jog laukiu jos šį sekmadienį atvykstant, ji davė žinoti, jog tikrai pasirodys. Pasiilgau jos. Su Džoniu reikalai apsitvarkė, po darbo grįždavo ir nebelakstydavo neaišku kur. Bent jau aš nepastebėjau. Džiovinausi plaukus, kuomet gavau žinutę iš Kristinos.
" Atvažiuok iki mano namų 18h. Noriu suspėti sugarbanoti tavo plaukus."
Suraičius žinutę apsirengiau jos duota suknelę, užsimoviau aukštakulnius ir leidaus apačion. Tuo momentu Džonis žiūrėjo televizorių.
- Paprašysiu tavęs mane nuvežti iki kolegės, adresą pasakysiu.
Šis jau žiojos, tačiau pamatęs mane taip ir sustingo nebeištaręs nei žodžio.
- Kas? - Ėmiau apžiūrinėti save ar kas nors ne taip.
- Ne, tiesiog. Am. Gerai atrodai, kur taip išsipuošei? - Vis dar nustebusiom akim žiūrėjo į mano suknelę.
- Juk sakiau, darbo balius, kaip tu manęs klausaisi? - Nusijuokiau. - Nemanai, kad, na, per daug?
- Tikrai ne. Tau ji tinka. Kada reikia išvažiuoti? - Teiravosi šis.
- 18 valandą.
Laikrodis dabar rodė pusę šešių, vadinasi laiko dar yra. Prisėdau prie Džonio ir žvelgiau į teliką, nors ir nebuvo labai jau įdomu.
Atėjus šeštai valandai pradėjom rengtis.
Kelionės metu Džonis blaškėsi kelyje nervuodamasis, jog navigacija grybauja, tačiau galų gale visgi pavyko įvažiuoti į reikiamą gatvę. Atsisveikinus pėdinau link Kristinos namų durų. Pabeldenau ir netrukus išlindo kolegė, kuri kaip ir sakiau, man asmeniškai atrodė pritrenkiančiai, makiažas tiesiog tobulas.
- Greičiau užeik čia, gražuole, veluoji, ką? - Ši greitai kibo į darbą.
- Oh atleisk, Džonis sunkiai atrado adresą.
- Na dabar teks paskubėti, nes jau po šešių, ten būti reikia 19valandą, bet ir taip aišku, jog visi atvykę bus anksčiau. - Garbanodama man plaukus kalbėjo ši.
Kai jau galvojau, kad baigta Kristina sustabdė pagrasindama, jog negaliu niekur pajudėti, kol manęs nepadažys.
- Dabar jau gali pažiūrėti į veidrodį. - Pasididžiuodama tarė ji.
Makiažas nebuvo per daug ryškus, tačiau pabrėžė mano veido bruožus. Mergina laukė mano komentaro, bet jo ir nereikėjo, nes mano veido išraiška viską išdavė.
- Tiesiog nerealiai, ar gi ne ?? - Negalėdama atsigrožėti savo darbu kalbėjo ji.
- Sutiksiu šįkart su tavim, tikrai nerealiai.
- Atsakiau.
19 valandą pajudėjome link sodybos, kurios adresą atsiuntė viena iš darbo kolegių. Tik po pusvalandžio pasiekėm tikslą, duodu lažintis, jog mes čia vienintelės vėlavom.
- Nagi, lipam. - Nekantravo Kris.
Jau iš čia galėjau girdėti garsią muziką ir kvatojimus. Karolina ėjo priekyje nešdama maišą, kuriame buvo brendžio buteliai ir užkandžiai. Mano kojos ėmė pintis, o širdis, maniau, kulnuose atsiras. Jaučiaus kaip išsipusčius į puotą.
Mums atidaręs duris vyriškis leido praeiti linksmai pasisveikindamas.
- Sveikos merginos !
Rankos šlapo su kiekvienu žingsniu. Galėjau įžiūrėti ir matytus jau, ir nematytus veidus. Žmonės vieni kitiems pilstė alkoholį ir sutrenkdami taureles dainavo lietuviškas dainas ir gėrė.
Kai kurie jau įkalę šoko poromis arba vieni. Kristina priėjo prie tos geriančios grupelės ir išsitraukus iš maišo dėliojo butelius ant stalo, paskui užkandžius.
- Ooo, labas labas, atrodome puikiai, merginos. Dar ir su dovanom! - Išgėrę rėkavo tiek vyrai, tiek moterys.
Staiga pamačiau žvilgsnius nusuktus į dešinę pusę ir pakeltas rankas, kurios kvietė eiti prie šio stalo.
- Atsargiai, Ana. - Garsiau sušaukė Kristina.
Dėjau koją tai į vieną, tai į kitą pusę iki kol nepajaučiau stiprios krūtinės atsitrenkiant man į nugarą. Pro mane pražengė pats velnias angelo veidu. Pamatęs, jog tai aš Alex naglai nužvelgė mane, tarsi stengdamasis akimis surinkti visą vaizdą, kurį dabar mato.
Man pasidarė nejauku, todėl įstačiau akis į ant stalo stovintį brendį ir paprašiusi, jog man įpiltų ruošiaus sėstis prie Kristinos iki kol neišgirdau balso.
- Sėsk čia, Ana. - Alex patapšnojo ranka į vietą esančią šalia jo.
Nenorėjau pradėt ožiuotis prie visų, todėl nenoriai prisėdau prie Alex kiek galėdama toliau. Kristinos akys spindėjo, o šypsena viską išdavė apie ką ji mąsto, todėl lūpomis išraičiau be garso  žodį " Baik"
- Ar kažkas ne taip? - Pasukdamas žvilgsnį į mane paklausė Alex.
- Ne ne, viskas tvarkoj.
Jis žvelgė įkyriai, nors aš į jį net nežiūrėjau, tačiau sprendžiu, jog kiti tai tikrai pastebėjo.
- Žemė kviečia Alex. - Pasigirdo šūksniai.
Tiesiau ranką link taureles, kuomet Kristina čiupusi už jos padavė tiesiai man į rankas sumurmėdama " Sakiau"