Direktorius

47

Alex nuvežė mano namo. Buvau dėkinga, jog padėjo nužingsniuoti iki buto, bet nieko nesakiau.
Kuomet atrakinau duris, tikėjausi, jog jis išeis, tačiau vis dėl to įėjo į vidų.
Čia jaučiausi saugi, todėl atsikvėpusi nusirengiau paltą, nusimoviau batus ir leidausi į virtuvę užkaisti virdulį arbatai. Mano rankos nepaliaujamai drebėjo, nes prieš akis vis dar stovėjo tas vaizdas kaip mane negailestingai užpuola ir tas šūvis.... Kodėl būtent aš gaunu tokią patirtį...
Alex atsisėdo ant kėdės ir spoksojo rimtu veidu į mane.
- Gersi arbatos ? - Apsimesdama, jog nematau šio įkyraus žvilgsnio paklausiau.
- Gersiu.
Sekundei sustojau supratusi, jog iš tikro šiandien galėjo mano gyvenimas pasikeisti visam arba greičiausiai jau būčiau mirusi. Atsisukusi prisitraukiau kėdę prie jo ir nuryjusi susikaupusias seiles nustačiau ledinį žvilgsnį.
- Klausyk.. Esu dėkinga už tai, jog mane išgelbėjai, bet tai nieko nekeičia tarp mūsų.
Iš jo išraiškos buvo aišku, jog jis visiškai manimi netiki.
- Tarp mūsų niekas ir nesikeičia. Tu manęs nori lygiai taip pat kaip aš tavęs.
Nutylau, nes mąsčiau ką atsakyti.
Netrukus įpyliau mums arbatos ir suėmusi puodelį į rankas, jas šildžiau.
- Kodėl tu jį nušovei..- Nedrąsus klausimas paliko mano lūpas.
- Viena problema mažiau. - Pakėlęs pečius atsakė šis. - Jei žinotum kiek atėmęs gyvybių jis yra, nesuskaičiuotum ant pirštų ir tada tikrai nebeliktų tokių klausimų.
- O tu žinai? - Išpučiau akis.
Alex pasimetė ir nusukęs veidą tarsi galvojo ką atsakyti.
- Ana. - Atsiduso. - Aš žinau kiekvieną gaują, kuri užsiminėja žmonių prekyba. Tu neturėtum stebėtis.
- Jie grobia visas merginas, kurios praeina gatve?? Juos tuomet reikia visus sugauti, nes sekančiai aukai gali labai nepasisekti. - Pradėjusi kramtyti nagus susijaudinusi tariau aš.
- Ne kiekviena jiems tinka.
- Kaip suprasti?? - Pakilau nuo kėdės.
- Jie gaudo reto grožio merginas, tokias kaip tu, jog šios tirpintų turtingus vyrus vien savo išvaizda. - Atsistojo ir šis.
- Tai yra suknistai kraupu. - Pakėliau galvą į jį.
- Taip, yra. - Jis buvo prie pat mano veido ir žiūrėjo tiesiai man į lūpas.
Tas kontaktas, kuris vyko dabar tiesiog žudė mane, nes nei aš, nei jis nieko nedarėm tik spoksojom vienas į kitą. Kalbėjome apie žiaurius dalykus, kol tuo tarpu mintys sukosi visai kita linkme , tarsi nurenginėjom vienas kitą akimis.
Negalėjau daugiau laikytis, todėl pabučiavau jį, tačiau Alex suėmė mano skruostą ir šiurkščiai patraukė nuo savęs.
Buvau tokia pikta ir nustebusi, nežinojau ką pasakyti.
- Dabar jau nori bučiuotis ? - Staigiu judesiu prirėmė prie sienos. - Nori manęs? Pasiilgai prisilietimų, m?? - Užkišęs rankas už mano megztinio, suspaudė šaltomis rankomis mano odą, kas mane stipriai sujaudino. - Žinai, aš tiek naktų nemiegojau galvodamas apie tave, norėjau tave turėti kiekvieną suknistą sekundę.. - Jo balsas buvo ir gundantis ir grėsmingas. O ta ranka leidosi lėtai žemyn. - Tu nusprendei verčiau mane atstumti ir tai mane vedė iš proto. - Palietęs apačią privertė mane išleisti aimaną. - Todėl dabar tavo eilė. - Alex pasitraukė nuo manęs taip greitai, jog nespėjau mirktelt.
Grįžęs į savo vietą, į rankas pasiėmė telefoną, o su kita ėmė gurkšnoti arbatą, kol aš taip ir likau stovėti prie sienos raudonais žandais.
Tarsi susigėdusi nupėdinau į vonią ir užsidariusi duris atsisėdau ant žemės susiimdama už galvos.
- Kas per velnias! - Tyliai niurzgėjau po nosimi kumščiu trenkdama į žemę.