Direktorius

12

Atsikėliau ryte, tačiau keista, nejaučiau galvos skausmo, tik silpnumą ir nedidelį pykinimą. Šiek tiek pražvalėjus norėjau atsikelti, nueiti atsigerti vandens, tačiau akims pilnai atsimerkus pašokau iš lovos suvokusi, jog aš ne pas Džonį. O tada... Grįžo visi prisiminimai, Džonis, tie subingalviai, Alex priėmimas pas save, o blogiausia..o dieve, juk tai iš tikro įvyko. Tas bučinys.. Pagyrios išsisklaidė iš kart, tačiau su visa banga grįžo gėda ir noras prasmegt skradžiai. 5 minutes sėdėjau ant lovos ir negalėjau atsistoti, nes bijojau atidaryt tas duris ir pasirodyti svetainėje, bijojau pamatyti jį, bijojau, jog nesugebėsiu pakelti akių ar ištarti žodžio, tačiau kuo ilgiau tempsiu, tuo blogiau bus, todėl giliai įkvėpusi, sukaupusi drąsą, tyliai atidariau duris ir stengdamasi nesukelti daug garso leidaus žemyn. Žvalgydamasi ar nieko nėra lipau laiptais, svetainėje jo nebuvo, tai leido man šiek tiek ramiau atsikvėpti. Buvau labai ištroškus, todėl įsipilusi į stiklinę šalto vandens ir išgėrusi pasijaučiau žmogiškiau. O kad daugiau gerčiau... Užmigau su rūbais...Norėjau greičiau dingti ir grįžus nusiprausti, susitvarkyti, tačiau ir grįžimas pas Džonį atrodė nemaloniausia
dalis.. Turiu pašnekėti su Džoniu, tiesiog privalau. Kol stovėjau prie kriauklės, apsišlaksčiau veidą vandeniu.
- Labas rytas. - Rytinis ir tingus balsas pasklido svetainėje.
Kaip aš neišgirdau jo?? Oi kaip nenoriu jo matyti..
- Labas.. - Nejaukiai atsakiau. Iš lėto atsisukau, tačiau negalėjau į jį pažvelgti, todėl mano akys lakstė.
Šis priėjo arčiau, tačiau tik tam, jog užsikaistų arbatinuką, įsidėjęs kavos ir cukraus į puodelį, ėmė ruošti ir man, tačiau aš jį sustabdžiau.
- Nereikia, Aš jau važiuosiu.
Deja mūsų žvilgsniams teko susitikti, Alex akyse įžvelgiau ir nuostabą, ir liūdesį.
- Bent kavos išgerk su manim.
Purčiau galvą, tačiau jis į tai nekreipė dėmesio.
- Palauk, išgeriam kavos ir nuvešiu.
- Tikrai nereikia. - Vis dar bandžiau išsisukti. Negi jis nesupranta? Jis taip paprastai bendrauja, tarsi nieko nebūtų įvykę, deja, man tai sukėlė nemalonumų, dabar bendrauti su juo ypač sunku, keista.
Kai arbatinukas užkaito, vaikinas įpylė mums kavos, nors aš ir nesutikau ir parodė ranka, jog prisėsčiau prie stalo. Padėjęs puoduką prieš nosį , pats atsisėdo priešais mane.
Kelias minutes nė garselio neišleidome, apart gurkšnojimo, tačiau pamatęs, jog jam atsisukant, mano žvilgsnis nukrypsta į šoną , prabilo vėl.
- Ana. - Kažkodėl širdis ėmė plakti greičiau, nes numaniau koks pokalbis bus ir jo tikrai nenorėjau.
Pakėlusi pirštą pridėjau prie lūpų nieko nesakiusi. Tai buvo ypač nejauki akimirka. Tačiau kažkodėl iš kailio nėriaus tik aš. Jis ką neprisimena ?
- Aš manau, kad turėtume pakalbėti. - Jis vistiek tęsė žiūrėdamas tai į lūpas, tai į akis.
- Aš taip nemanau. - Pagaliau išdrįsau prašnekti.
- Tu į mane vos pažiūri. - Tonas buvo rimtas, jis tarsi provokavo mane.
- Negaliu. - Tiek teištariau.
Prikandęs lūpą nusuko žvilgsnį į kavos puodelį. Prieš pradedant vėl kalbėti nuryjo seilę.
- Tu buvai išgėrusi..
- Ir?
- Tiesiog nenoriu, jog pagalvotum apie mane kažką blogo..
- Ką turi omeny? Ką man galvoti jei abu girti buvom ir pasimaišė protelis..
Šįkart aš nenusukau akių, man buvo įdomios jo reakcijos. Šis vėl atsisukdamas į mane pasitikinčiai tarė.
- Nebuvau aš toks jau girtas.
Stebėjau jį ir galvojau, ką jis čia nusišneka. Kiek aš pamenu jis tikrai buvo gerai įkalęs kaip ir aš. Pakėliau antakį netikėdama juo, greičiausiai bando gintis.
- Aha.
Jo lūpų kampučiai vos vos pakilo, tarsi jis bandė sulaikyti juoką. Aš jo nesuprantu, jis turėtų gėdytis ar atsiprašinėti už tokį nesusipratimą, o ne šypsotis ir šnekėti tokius paistalus, jog " nebuvo toks jau girtas" , tai ką, žinojo tiksliai ką darė? Netikiu.
- Netiki?
- Žinoma, kad ne. Atleisk, manau, kad tai tiesiog ginimasis ir geriausia būtų, jog nebeliestume tos temos, abu gailimes kas įvyko, tai daugiau nepasikartos. - Išbėriau kaip žirnius.
Jis vėl nežymiai šyptelėjo ir žiojosi kažką sakyti, bet susilaikė. Mane tai nervino.
- Ar turi ką pasakyti? - Smalsavau, nors nežinojau ar tikrai noriu išgirsti atsakymą.
Šis papurtė galvą.
- Ne tai sakyk. - Gal ir buvau nagloka, bet po vakar tokio " pasirodymo" nebežinau kaip su juo bendrauti, mane siutino vakarykštė diena.
- Kodėl kalbi už mane, Ana?- Prisiekiu tose akyse buvo kažkas daugiau ir tai mane labai trigdė.
- Nes mes gailimes. - Tariau užtikrintai, bet viduje abejojau.
- Mes ? - Ramiai toliau gurkšnodamas kavą klausė manęs. Aš nesuprantu to nesitraukiančio žvilgsnio, mane jis veikia erzinančiai, atrodo, jog ima niežėti kūną, negaliu taip sėdėti, todėl imu žaist su pirštais.
- Taip.
- Tokia įsitikinusi savo atsakymu. - Jo veidas buvo toks rimtas, jog iš tikro nebesuvokiau apie ką mes kalbam, ar jis pamena tą bučinį , ar jis supranta ant kiek tai negerai.. Tokia jo reakcija man susuko smegenis.
Atsistojau nuo kėdės ir išsiplovusi puodelį sukryžiavau rankas.
Alex lėtais žingsniais ėmė artėti link manęs.
- Prašau, laikykimes atstumo.. Tu..Tu mano bosas. - Vis dėl to išdrįsau ir tai jam pasakyti. Oh, ant kiek visa tai negerai..
Palikęs šiek tiek tarpo tarp mūsų jis ėmė mėgdžioti mane ir taip pat susikryžiavo rankas.
- Taip, Ana, aš tavo bosas. - Pažiūrėjau į jį pasitikinčiai, šiek tiek palinksėdama, jog pagaliau susiprato. - Kurį tu bučiavai.
Na tai jau buvo viršūnė. Išplėtusi akis išsižiojau ir ėmiau svaidytis savo įsitikinimais.
- Ką?? Atsiprašau, bet tai tikrai nebuvo mano iniciatyva. - Suraukiau antakius. - Viskas, man reikia važiuoti.
Jaučiau kaip mano žandai paraudonavo ir tai mane išdavė.
- Bet žinai. Galėjai mane atstumti..- Aš mačiau, jog jis mažina atstumą , nors ir nežymiai, bet .
- Aš tave atstumiau, Alex. - Vis dar laikiaus už savo pozicijos. Tačiau negalėjau nustygt vietoj, kai žinau, jog jis visai nebetoli manęs.
- O kas buvo prieš tai? - Jis mėgavosi tuo, aš tikrai tai galiu patvirtinti. Jis spaudė vėl mane į kampą. Mintis atėjo į galvą, jog dabar jis juk blaivas, jis suknistai blaivas, bet kelia vėl kažkokią įtampą!
- O prieš tai. - Pakėliau galvą. - Tu mane pabučiavai.
Staigiai priėjęs prie pat padėjo rankas ant pečių, kas mane nupurtė nuo netikėto judesio, juos suspaudė.
Aš bandžiau trauktis, bet jis laikė tvirtai, tarsi norėdamas, jog aš atsipeikėčiau.
- Kodėl elgies kaip mažas vaikas. Mes suaugę, todėl tiesiog prisipažink, jog tu tuo mėgavais iki tol kol prisiminei kas aš.  Ir šios temos nebeliesiu.
Atrodo, kad jis mato mane kiaurai ir tai neramina. Žiurėjau žemyn ir mindžiojau.
Išties, juk geriau pagalvojus, taip, man patiko, labai, tarsi kažką atgaivino, tokių jausmų aš dar nebuvau jautusi, o žiauriausia, tai jog.. taip.. aš juk jam pasakiau apie savo santykius, jog vyrų nebeprisileidžiu ir nežinau net ką reiškia tikri prisilietimai, o čia, pora sekundžių, ir aš palaužta. Kaip aš tokį dalyką prisipažinsiu, kad aš mėgavaus, ką jis apie mane galvos.. Kad lydaus pirmam pasitaikius?
- Tiesiog pasakyk, kad gailiesi. - Mano tonas buvo griežtas, bet šiek tiek ir virpantis..
Jis atleido rankas.
- Ne.
- Ne??Nemeluok.
- Važiuojam. - Apsisukęs nuėjo apsirengti, užsidėti batus, o aš vėl buvau palikta stovėti su nežinomybe.
Galų gale įlipusi į mašiną troškau greičiau jo nebematyti, todėl visą laiką žiūrėjau per langą.
Įlipęs stipriai trinktelėjo mašinos dureles ir užvedęs variklį, pajudėjo iš vietos.
Visą kelią nei vienas nieko neištarėm, tik tuo džiaugiaus. Kai privažiavo Džonio namus, pažvelgusi į juos pagalvojau, kaip bus sunku ir čia, kai reiks aiškintis dėl vakar..
Atsisegusi diržą pažvelgiau į jį.
- Ačiū. Iki.. - Nedroviai tariau darydama dureles.
Prieš uždarant išgirdau savo vardą, todėl pasukau žvilgsnį jo pusėn.
- Ir Ana. - Alex velniškas žvilgsnis. - Aš. Nesigailiu. Viso.
Uždariau dureles, tačiau nusekiau akimis jo, pro mane, praskrendančią mašiną. Mano kojos tirtėjo, bet stengiaus dabar apie tai negalvoti.
- Na ką, dar vienas. - Mąsčiau apie Džonį. Kaip jis jausis kai mane pamatys, aš jį galėčiau pakarti už tai, ką per jį man teko išgyventi, kas per jį nutiko, žala jau padaryta ir nieko nebepakeis.. niekas.