Direktorius

18

7.50. Pirmadienis.
Šokau iš lovos, keikiaus, jog taip vėlai pabudau. Tik pirmadienis o aš jau veluoju. Džonis buvo namie, todėl nusileidusi laiptais kaip pašėlusi ėmiau jį krutinti, kad nuvežtų mane į darbą.
- Greičiau, prašau ! - Žiūrėdama į valandas panikavau.
- Kaip tu taip pramiegojai?? - Greit dėdamasis batus klausinėjo manęs jis.
- Nebeklausk, greičiau važiuojam!
Tik sustojom prie darbo padėkojau ir lėkiau. Visa dusdama pradariau savo kabineto duris. 8.10.
Kaip tik pro mane ėjęs mano bosas sumurmėjo.
- Veluoji. - Žiūrėdamas į savo laikrodį pasakė tai, ką aš ir pati puikiai žinau.
- Atleiskit už vėlavimą. - Ironiškai tarusi pavarčiau akis ir sėdaus prie darbų.
Kuomet buvo 10 valanda ryto į mano kabineto duris kažkas pasibeldė. Pro jas įžengė pagyvenusio amžiaus moteris.
- Labas rytas, Ana?
- Laba ryta, Taip. - Šiek tiek patryniau akis.
- Direktorius kviečia susirinkimui. - Maloniai ištarusi palaukė, kol atsikelsiu nuo kompiuterio ir kartu leidomes link pirmojo aukšto. Pradariusi duris moteris praleido mane pirmą, o pati žengė iš paskos. Erdvės čia tikrai netrūko, kalbant galėjau išgirsti aidą. Nejaukiai ieškojau laisvos kėdės. Mane pamačiusi Kristina nusišypsojo ir ranka pamojo link savęs. Prisėdau prie jos.
- Kas čia bus? - Tyliai tariau jai į ausį.
- Nežinau dar. - Pakilnojo pečius mergina.
Kuomet visos kėdės užsipildė direktorius prakalbo. Jo išvaizda mane kerėjo, stengiaus to neparodyti. Galva iškelta, šiek tiek pakeltas lūpų kamputis ir pasitikintis savimi žvilgsnis. Jam tikrai tiko tokios pareigos.

( Alex apranga)

Rūbai ant jo buvo tiesiog nulieti. Manau, jog jis pastebėjo mano nužiūrinėjantį žvilgsnį, nes prikandęs lūpą šyptelėjo asmeniškai man. Sukrenkščiu ir nusisuku nuo jo apsimesdama, jog to nebuvo.
- Džiugu, kad susirinkot. - Pradėjo šis. - Norėjau pasidžiaugti su jumis, kaip dauguma jau žinot, šiandien yra įmonės įkūrimo dešimtmetis. Labai vertinu kiekvieną iš jūsų. - Ant šių žodžių atsisuko į mane. - Esate visi iki vieno verti pagyrų, tikrai gerai atliekat savo pareigas. Grįžtam prie esmės. Turiu idėją, kuria noriu su jumis pasidalinti. Galim surengti susitikimą, esu nužiūrėjęs sodybą su pirtimi. Ji tikrai nemaža, todėl tilptume visi. Iki penktadienio būtų neblogai sužinoti kiek yra norinčių.
- Tai čia gautųsi kaip baliukas. - Kažkas iš darbuotojų nusijuokė.
- Na taip, panašiai. - Šyptelėjo Alex.
- O čia mokėti reikės? - Prabilo viena mergina. Man nepatiko kaip ji vėpsojo į Alex. Ir ne, tai ne pavydas, tiesiog ji prie visų vaikiną ryjo akimis.
Alex pažvelgęs į ją tarė. - Ne, čia viskas ant manęs, jums dėl to nereikės jaudintis. Tik galit atsinešti savo gėrimų ar maisto, kaip sakant, kuo daugiau, tuo geriau.
Visi nusikvatojo ir karts nuo karto atsirasdavo iš kai kurių žmonių klausimų. Aš tylėjau.
- Eina sau, kaip faina, varom ne? - Kristina pajudino mane.
- Nežinau ar noriu. - Ir iš tikro nejaučiau didelio noro būti vienoj patalpoj su šiuo vyru.
- Baik tu, ką čia šneki? Visi eis, eisi ir tu.
- Iš kur žinai, kad visi eis, juk dar iki penktadienio gali daug kas persigalvoti.
- Tikrai manai, kad kažkas atsisakys nemokamo baliaus ar progos pasistaipyt prieš bosą? - Į ausį juokdamasi kuždėjo man.
Atsisukau į ją pakėlusi lūpų kamputį, tačiau antakiai buvo suraukti. Atrodžiau keistai.
- Tai ar viskas aišku ? - Sodrus balsas pasklido iš Alex lūpų.
Visi linkčiojo ir vienas per kitą atsakinėjo, jog viską suprato ir tikrai eis.
Tik aš abejojau ar tai gera idėja, nes kažkodėl paskutiniu metu mano pasirinkimai baigiasi pasigailėjimu.
Kuomet visi ėmė skirstytis, aš likau paskutinė, Alex ranka pasiekė mano nugarą. Jo prisilietimas mane nukratė kaip elektra. Vis dar neišeina iš galvos tas sapnas.
- Žinau, kad ateisi. - Drąsiai kuždėjo man arčiau pasilenkdamas, kad kiti neatsisukinėtų.
- Nežinau. - Pasitraukusi nuo jo toliau žingsniavau paskui visus. Dirstelėjau per petį ir pamačiau kreivą šypseną, kuri vertė bijoti.