Direktorius

46

Buvo tamsus paros metas, kuomet aš sugalvojau išeiti pasivaikščioti. Norėjau įkvėpti gaivaus oro ir prasiblaškyti. Keista, jog tik retas, kuris praeidavo pro mane, o ir šiaip žmonių buvo labai mažai, visada maniau, jog vakaras kaip tik traukia visus labiausiai, tačiau dabar girdėjau tik kai kurias pravažiuojančias mašinas, šunų lojimus ir karts nuo karto galimai išgėrusių vyriškių balsus. Šiek tiek paliko nejauku, nes buvau visiškai viena, tačiau stengiausi į tai nekreipti dėmesio. Pasukusi už kampo pastebėjau jaunų vaikinų grupelę stovinčią prie vieno automobilio. Šie kaip specialiai atsisuko į mane, kas privertė mano kūną sustingti. Žinojau, kad atrodysiu kvailai jei dabar staigiai apsisuksiu atgal, todėl tiesiog toliau leidausi į priekį. Deja, tai buvo dar kvailesnis sprendimas, nes netrukus šie ėmė man švilpauti.
- Ei, mažute! - Sušaukė vienas iš jų. - Kur eini?
Nieko neatsakiau, tik pagreitinau žingsnius.
- Ei! Su tavim kalbu, kale! - Šlykštūs žodžiai pasipylė iš bjaurybės lūpų.
Mano širdis ėmė plakti it pašėlusi, todėl šįkart pasirinkau bėgimą.
Šie nevyspročiai padidino savo greitį, jog galėtų mane pasivyti. Staiga sustojusi sušaukiau, kuomet mane apėmė adrenalino jausmas.
- Ko jūs norit !

Pribėgę apspito mane ratu ir šypsodamiesi pradėjo kalbinti.
- Ko bėgi nuo mūsų, mergyt.
- O dar ir gražute. - Vienas iš šių vaikinų tiesiog priėjo naglai prie pat manęs ir nuėmė mano kapišoną žvelgdamas tiesiai man į akis. Jo surauktas veidas baugino mane labiausiai.
- Neliesk manęs. - Kiek drebančiu balsu tariau.

Šis suėmė mane už plaukų taip skaudžiai, kad net aiktelėjau, kol tuo tarpu jo vadinami draugai tiesiog mėgaujosi reginiu. Iškritusi ašara ir panikos apimtas mano veidas nesugraudino nei vieno, tik dar labiau užvedė.
- Paleisk! Ką tu darai?! Kodėl aš??! - Klykiau ne savo balsu, kuomet buvau tempiama link jų mašinos.
Prisiekiu, jog mačiau kaip kiekvienas apsižiūri ar niekas nieko negirdi ir nemato.
- Kaip manai, kiek už šitą kekšę gautume? - Vis dar laikydamas mane už plaukų juokdamasis kreipėsi į saviškius.
- Už šitą? Sakyčiau...daug . - Jiems buvo taip linksma...jaučiausi kaip cirko gyvūnėlis.
- Į mašiną. - Susitarę ėmė mane stumti į vidų, tačiau bandydama pasipriešinti spjoviau į to niekšo snukį ir spyriau į jautrią vietelę.
Šis susirietęs pradėjo keiktis, o tuo metu visų išsigandę žvilgsniai nukrypo į jį. Pasinaudodama proga nešiau savo kailį kuo greičiau, tačiau girdėjau kaip jis liepė mane sugauti.
Netrukus pasiekusi gatvę, tikėjausi, jog pamatysiu kokį nors automobilį ir pagaliau galėsiu išsigelbėti, tačiau pajaučiau iš nugaros spyrį ir kritau ant žemės. Skausmas apėmė mano kūną, o mintyse klausiau savęs kodėl...
Šunsnukis atsuko mane į save ir paėmė už kaklo.
- Už tai tu sumokėsi.
- Prašau ..ne..- Kiek galėjau gaudžiau deguonį.
Kas įvyko toliau..buvo mažiausiai tikėtinas variantas..bent jau mano galvoje.
Staiga tas pats liurbis, kuris tik ką bandė atimti iš manęs gyvybę, pakėlė galvą ir netikėtai patraukęs šlykščias rankas atsitraukė lyg būtų pamatęs savo baisiausią košmarą  prieš akis.

Man buvo sunku pajudėti, viskas atrodė miglotai, tačiau įžvelgiau priartėjusį siluetą. Šis žmogus išsitraukė ginklą ir žemu, ramiu, tačiau tuo pačiu kraupiu balsu ištarė kelis žodžius, kurie privertė skriaudėją susitraukti.
- Tavo paskutiniai žodžiai?
- Aš nenorėjau, man buvo liepta, prašau!

Jo "ištikimieji" draugeliai spėjo pabėgti, kol šis buvo įstumtas į kampą.
- Man neįdomu. - Štai išgirdau šūvį, kuris sukėlė ausyse spengimo jausmą, bet ne tik... Taip pat privertė susivokti, jog šis balsas priklauso tik vienam žmogui. Taip. Tai Jis.
Buvau pakelta ir nunešta į automobilį.
Prisegęs mane diržu, šis greit nuspaudė gazą ir tvirtai laikydamas vairą pasileido į kelią.
Mano skausmas apmažėjo, nes dabar galvoje vyko chaosas, kuomet žinojau su kuo sėdžiu. Negalėjau net pažvelgti į jį, todėl įsistebeilijau į vieną tašką.
Praėjus kažkur  5 minutėms, sustojome miške ir dabar automobilio viduje ėmė tvyrauti tyla.

Ilgas atodūsis...
- Ar vis dar skauda ? - Jo balsas skambėjo šaltai, be jokios emocijos.
- Skauda, bet.. mažiau. - Atsakiau greit ir visiškai netvirtai kaip norėjau.
- Jei aš nebučiau pasirodęs, skaityk, tu jau negyva! - Pakėlė balso toną.
Primerkusi akis pilnai atsisukau į jį.
- O kaip tu išvis atsiradai būtent ten, kur buvau aš, Alex? M??! - Sunėriau rankas.
Susitikus mūsų žvilgsniams, vaikino akys ėmė žibėti. Tuomet supratau, kad tas atšiaurus tonas - tai tik kaukė. Jo vyzdžiai buvo išsiplėtę, kas pavertė jo akis juodomis, o spindesys privertė mano kūną sukaisti per sekundę.
- Aš žinau, kad be manęs tau niekur nesaugu. - Jo žvilgsnis lakstė nuo mano akių iki lūpų.
- Tai tu mane persekioji. - Mano gerklė išsausėjo ir dabar tikrai norėjau vandens.
Alex pakėlė antakį ir tylėjo.
Padariau tą patį, kas privertė jį šyptelt.
- Maniakas. - Subumbėjau.
Vaikinas atsegė mano diržą ir suėmęs mane už kaklo prisitraukė prie savęs. Ėmiau tankiai kvėpuoti, seksualinė įtampa neleido blaiviai mąstyti eilinį kartą.
- Aš tave tik ką išgelbėjau, tu man už tai skolinga. - Sušnabždėjo tyliai į ausį.
- Aš tau nieko neskolinga. - Atkirtau atgal prikimusiu balsu.
- Dar pažiūrėsim. - Švelniai liesdamas ausį lūpomis nenorom atsitraukė ir lyg niekur nieko pradėjo važiuoti.
Aš buvau šokiruota ir giliai viduje pikta, jog jis manęs nepabučiavo. Turiu nuojautą, jog dabar jis man kerštaus už tai, jog jį atstūmiau.. Šitas jo žaidimas mane jau nervuoja. Tik ką buvau užpulta neaiškių asmenų, kurie galimai norėjo mane parduoti... Turėčiau drebėti iš baimės, tačiau žiūrėdama pro langą dabar drebėjau iš noro būti po Alex kūnu, o tai abejotina ar bus.