Direktorius

43

Man tik atsigavus važiavome namo. Na, tiksliau Alex vežėsi mane pas jį. Dažnai kalbėjo telefonu, greičiausiai dėl to įvykio. Mano smegenys vis dar negalėjo priimti to fakto, jog aš esu tarp žudikų rato ir iš tikro įsivėlusi į žiaurius dalykus, tačiau giliai viduj bandžiau save nuraminti, jog kitu atveju anksčiau ar vėliau kažkas panašaus galėjo nutikti Alex. Man vis dar suimdavo skausmas, tačiau nuskausminamieji jį tikrai apmažino.
- Kaip jautiesi? - Vaikino veidas pakrypo į mane. Kadangi jau darėsi vėlu, jo akys tamsoje tarsi  spindėjo, tai privertė mane nusišypsoti.
- Dabar daug geriau.

Įėjusi į namo vidų pajaučiau tą man jau savą kvapą, kuris kėlė ramybę. Vaikinas nusiėmė batus ir paklausdamas ar gersiu arbatos nužingsniavo į virtuvę. Čia buvo taip tylu, jog ėmiau jausti nejaukumą būdama su šiuo vyru. Galbūt kai dabar jau viskas baigta ir įtampos tokios nebėra, išlindo tos moteriškos emocijos, kai lieki su žmogumi, kuris visomis prasmėmis tave traukia.. 

- Sėsk, ko stovi nekrutėdama. - Pakėlęs antakį paklausė jis.
- Am.. aha , taip gerai. - Pati susiraukiau nustebdama savo prarasta kalbos dovana.
- Žinai.. - Pradėjo Alex laikydamas arbatą ir prisėsdamas ant kėdės, šalia manęs. - Jei nori.. gali nueiti nusiprausti, pačiai bus geriau, patariu, nes, na, vanduo visada atpalaiduoja. - Tai taręs padėjo savo delną man ant šlaunies.
- Hmm... Nežinau ar tada vanduo mane atpalaidavo, kai užpylei ant veido. - Sukrizenau. - Bet jei taip sakai.. Manau taip ir padarysiu.

Man tikrai reikėjo nusiprausti, atsigauti ir pasijausti nauju žmogumi, todėl išgėrusi arbatą, nužingsniavau į vonią.
Pasileidusi telefone muzikos, nusirengiau drabužius ir ėjau praustis.
Vanduo tikrai man padėjo...
Galiausiai išlipusi, kėliau ranką pasiimti rankšluosčio, kai pamačiau, jog jo net nėra! Aš visa šlapia ir net neturiu kuo nusisausinti.. kaip po velniais aš nepamačiau, kad čia jo nėra... Uhh..greičiausiai nepagalvojau, jog vonioj gali nebūti tokio reikiamo dalyko.
Išlipusi  lėtai ėmiau žingsniuoti link vonios durų, šiek tiek jas pradarius ir pasiklausydama ar nesigirdi žingsnių už jų. Man nusispjaut, kad mes su Alex esam pasimylėję.. tai nereiškia , jog aš laisvai galiu vaikščioti nuoga. Supratusi, jog čia nieko nėra, nejaukiai susirinkau rūbus, telefoną ir galima sakyt bėgau pro duris į " savo" kambarį...
Ir taip, bet kas tikrai būtų atspėjęs, jog kelionė nuogai sėkmingai nesibaigė. Kuomet buvau prie kambario durų prieš mane pasirodė Alex, o aš nuoga!
Nuo pirmo aukšto sklidusi šviesa vistiek apšvietė kažkiek antrąjį aukštą, todėl jis mano kūną tikrai matė gan ryškiai.
- Velnias! - Garsiai sušukau ir pasimetusi susvyravau į šonus.
Alex akys išsipūtė.
- Kodėl tu ..
- Nebuvo rankšluosčio, gerai??! - Pertraukusi jį įpuoliau į kambarį, kuriame, ačiū Dievui, nedegė šviesa. - Koks žmogus neturi vonioj nei vieno rankšluosčio..- burnodamasi panosėj, kiek įmanoma prisidengiau save rūbais ir prisėdau ant lovos jausdama didelę gėdą.
- A.. tiksliai.. Buvau sudėjęs plauti, pamiršau naujus pakabinti. - Sukrizeno šis pilnai atsisukdamas į mane, liesdamas pirštais smakrą.
- Kodėl tu čia stovi.. eik iš čia.. - Nesupratusi tokio naglumo jaučiausi dar nejaukiau. - Kodėl išvis tu šitam kambary.
- Nes būtent čia buvau palikęs ant lovos telefono pakrovėją.
- Išeik.
- Tarsi aš tavęs nematęs nuogos, brangioji.  - Eidamas link manęs juokėsi Alex.

Man buvo taip nemalonu, turiu omeny, ši situacija ne pati geriausia, todėl aš tiesiog sustingusi toliau sėdėjau.
- Tu specialiai taip? Eik sakau iš čia !
Alex priėjęs prie pat pagriebė iš manęs mano rūbus ir numetęs ant žemės užgulė mane.
- Ką tu darysi dabar? - Nežinojau kokios emocijos šiuo metu buvo manyje, tačiau jaučiau kaip imu drebėti.
- Dabar? - Grubiai pabučiavęs mano kaklą šįkart kalbėjo tyliu tonu. - Tave.