Direktorius

24

Po tokių Alex žodžių negalėjau atsigauti. Nieko nesakiau apie tai Kristinai, nes ji tik būtų pradėjus įrodinėti kokia ji teisi.
Kas buvo čia atvežti grįžo su taxu, o kas patys važiavo savo automobiliu, pasiliko nakvynei. Laikrodis rodė 2h nakties. Kai kurie vis dar šūkavo, o kas buvo pavargę ėjo miegoti. Mes su Kristina buvome pernelyg nusitašiusios, jog dar baliavotume, todėl sunkiai susiradusios lovas, į jas sukritome. Kai užsimerkiau ausyse spengė, o galva ir visas kūnas atrodė ištirps. Nepajėgiau taip greit nusmigti, todėl pusiau atsimerkus, ėjau atsigerti vandens. Jeigu ir atrodžiau vakar gražiai, tai dabar rodaus kaip tikra girtuoklė. Numanau, kad po kokio pusvalandžio vis dėl to užmigau. Sapnavau, jog sėdžiu prie jūros ir mėgavaus saule iki kol nepriėjo mama. Ši ėmė mane judinti, o aš nesupratusi esamos situacijos apipyliau ją klausimais, kas ne taip. Tačiau staigiai prabudusi ėmiau greit mirksėti akimis, nes nebesigaudžiau aplinkoj, tačiau per pora sekundžių supratau, jog visą laiką judino Kristina.
- Na ir sunku tave prikelti!
- Kiek dabar valandų ?? - Dairydamasi aplinkui paklausiau.
- Jau devynios ryto. Reikia skirstytis. - Kristina atrodė beveik taip pat kaip vakar, kaip tiek prilakęs žmogus šitaip gerai atrodo?
- Oh.. - Susiėmiau už galvos, bet ne dėl skausmo, dėl to, nes vis dar šiek tiek svaigo galva. - Einu iki vonios..
Kai atsikėliau iš lovos susvyravau.
- Kažkas vakar tikrai daug gėrė. - Kikeno mergina.
Pažvelgiau į ją nustebusiu žvilgsniu.
- Žinai, aš tikrai nesuprantu, kaip tu taip žibi, primaukei vakar dar daugiau nei aš, o atrodai kaip po SPA.
Kris pakilnojo pečius nustatydama juokingą grimasą.
- Greičiausiai tiesiog pasisekė.
Kuomet vonioje pažvelgiau į priešais mane esantį veidrodį nustėrau. Tušas nubėgęs, todėl akys juodos kaip raganos, plaukai susivėlę į visas puses, tos garbanos dabar mane pavertė tikru liūtu. Mano veidas išsekęs, o lūpos išdžiūvusios. Negaliu šitaip pasirodyti prieš žmones. Apsiprausiau veidą, nusivaliau akis ir susirišau kuodą. Išėjusi iš vonios ėmiau ieškoti savo rankinuko, kurį buvau pasiėmusi. Kambary neradau, todėl pasileidau link salės, kurioje visi linksminomes. Galbūt ten bus. Įėjus girdėjau tik tylą, nes visas likęs šurmulys vyko kieme, visi gan anksti atsikėlė, sakyčiau. Girdėjau užsitrenkiančias mašinos dureles, žmonės išvažinėjo. O aš ieškojau rankinuko, nes suknistai sugebėjau, pasirodo, jį pradanginti. Kiek galėjau, tiek visur apžvelgiau. Ir už kampų, ir atsitūpiau pažiūrėti ar nesimėto po kėdėmis, bet nebuvo.
- Šito ieškai? - Rytinis balsas pasiekė mane.
Suakmenėjau išgirdusi jį. O tada praplaukė ir visi vakarykščiai atsiminimai su juo. Nusipurčiau ir jam nematant stipriai užsimerkiau, sukandusi dantis. Lėtai deptelėjau pro petį ir pamačiau Alex, viduje egoistiškai džiaugiausi, jog ne ant manęs vienos matėsi pachmielas. Greit atsistojusi ėjau link jo. Tiesiau ranką pasiimti, tačiau jis šiek tiek pakėlė aukščiau taip norėdamas paerzinti.
- Aš neturiu sveikatos žaisti. - Atsidususi mestelėjau piktoką žvilgsnį.
- Visų pirma, labas rytas. - Šyptelėjo man įbrukęs rankinuką į mano rankas.
- Labas rytas. - Paprastai atsakius pasukau savu keliu, tačiau beeinant sekundei sustojau ir stengdamasi labai nerodyti šypsenos dar kart atsisukau į jį
- O visų antra?
Šis tarsi laukęs panašios reakcijos tyliai sau panosėj nusijuokė.
- Dar pašnekėsim.
Pakėliau antakį, bet vaikinas daugiau neprataręs žodžio ranka pamojo, jog eičiau, o ir pats greitais žingsniais išlindo į kiemą, greičiausiai su kažkuo atsisveikinti. Nesiruošiu aš su juo apturėti dar vieno nepadoraus pokalbio, todėl nusprendžiau žaist savaip. Tiesiog apsimesiu, jog nieko nepamenu, o jei aš ko nors nepamenu - vadinasi to nebuvo.