Direktorius

10

- Ką jūsų žmona pagalvos? - Nedrąsiai pasisukau veidu į jį.
Šis sukando žandikaulį ir stipriau suspaudė vairą.
- Neturiu žmonos. - Jo akys prisimerkė tarsi kažką skaudaus prisimintų iš praeities, bet galbūt tai tik mano spelionės.
Keista, kad toks vyras kaip jis yra vienišas vilkas, be antrosios pusės. Galbūt dėl to jis toks šaltas ir visuomet įsitempęs..
- Atleiskit už tokį asmenišką klausimą.
Jis daugiau nieko nebesakė.
Neilgai trukus sustojome prie namo, kuris ir taip aišku, jog priklausė jam. Įšlipęs iš automobilio greitu judesiu priėjo atidaryti man dureles.
Koks džentelmeniškumas.. pagalvojau.
Tipenau iš paskos vis žvalgydamasi atgal ir galvodama apie kvailą pasirinkimą.
Įėjus vaizdas nei kiek manęs nenustebino, šiuolaikiško tipo dizainas, viskas pernelyg švaru, blizgu, nauji baldai ir prabangumas.
Susimuisčiau, jaučiaus nepatogiai svetimoj aplinkoj su svetimu žmogumi. Juk aš iš tikro jo nepažįstu tačiau vidus kuždėjo, kad galiu juo pasitikėti. Vis geriau, nei būti ten - pas Džonį. Na nieko, kai jis atsikels, aš su juo susitiksiu ir pakalbėsiu labai rimtai apie tai kaip jis drįso atsivesti kažkokius mulkius žinodamas, jog ten esu ir aš.
- Sėskit Ana. - tingiu balsu tarė Alex. - Arbatos, kavos..- Pamatęs išsekusį ir liūdną mano veidą tarsi kažką apmąstė ir pakreipdamas galvą žiojosi vėl kažką sakyti. - Ar vis dėl to norėsit kažko stipresnio ?
Prikandau lūpą nusukdama žvilgsnį į šoną, nes nežinojau ar tai geras variantas , tačiau po visų šiandienos įvykių nusprendžiau sau leisti alkoholiu užpilti tas suknistas blogas emocijas. Manau jis suprato mano atsakymą, nieko nelaukęs išsitraukė konjako, stiklines ir atsisėdęs prie kompiuterio ėmė kažką rašyti. Maniau, jog taip jis ir užsispoksos į tą ekraną, tačiau netrukus pasisuko visa kėde į mane ir papilstęs konjaką, gurkštelėjo gėrimo kartu duodamas stiklinę ir man.
- Ačiū, labai jums ačiū už tokį malonų priėmimą.
Manau mano žodžiai jo širdį paglostė, nes jis nusišypsojo ir šįkart atsigėręs daugiau ėmė mane kamantinėti. Galiu prisiekti, jog ši šypsena buvo tikriausia kokią esu mačius per šitą trumpą laiką. Tos juodos akys tarsi sušvelnėjo.
- Taigi Ana. - atsirėmęs į kėdės atlošą susikryžiavo rankas įdėmiai mane stebėdamas. - Ar pasakysit pagaliau kas nutiko ?
Giliai atsikvėpiau, tikrai nenorėjau liesti šios temos, vis prisimindama jo statusą suprantu, jog negaliu iš tikro nieko jam sakyt tokio, juk jis ne šiaip sau kolega, o, po velnių, mano bosas pas kurį tik ką įsidarbinau. Tai būtų super atviras pokalbis.
- Nenoriu kalbėti apie tai, galiu pasakyti tik tai, jog kai kurie vyrai yra tikri monstrai. - Jaučiau kaip mano intonacija pasikeitė, labiau priminė skaudžią dejonę.
Jo veido išraiška pasikeitė. Suraukti antakiai, suspaustos lūpos bylojo, jog pasakiau daugiau nei tikėjaus ir esmę suprato.
- Ar jus kažkas skriaudė. - Tai nebuvo panašu į klausimą, labiau į teiginį, tarsi norėtų gauti užtvirtinimą savo spėjimui.
- Galbūt. - Neturėjau jėgų išsisukinėti.
Pribaigusi vienu gurkšniu likusį turinį, įsipyliau dar kad ir kaip šlykščiai šįkart pasijautė. Mąsčiau kiek ilgai turėsiu šį darbą... Ką apie mane pagalvos šis žmogus, kad su manim vien problemos? Kad aš kažkokia neaiški asmenybė ar išvis kad vis persekioju jį. Tarsi perskaitęs mano mintis šis prašneko.
- Netikėtai susitinkam vis kokioj vietoj.
- Aš žinau, kad jums tikrai netenka patirti su kitomis darbuotojomis keistų patirčių, tokių kaip su manim, aš tikrai jūsų neseku, jus atsirandat, kai mažiausiai tikiuos. - Išrėžiau tiesą. Norėjau, kad žinotų kaip aš mąstau iš savo perspektyvos.
Jis persibraukė liežuviu savo lūpas ir vis dar laikydamas stiklinę, atsistojo nuo kėdės ir prisėdo šalia manęs pakeldamas galva į viršų.
- O aš manau, kad gyvenimas pilnas staigmenų. Jos ne visada yra geros ir ne visada blogos, tačiau tai nesvarbu, koks žmogus pasimaišo kelyje, turiu omeny nors ir vadovauju įmonei, o jūs man dirbate, tai nereiškia, jog nepadėsiu jums iškilus sunkumams ir tai tikrai nereiškia, jog jūs man krisit akyse dėl kažkokių susiklosčiusių aplinkybių, kuriose, tarkim, dalyvavau ir aš. - Išdėstęs jis toliau gurkšnojo ir kartais atsisukdavo į mane norėdamas išgauti kažkokią reakciją.
- Tada ačiū jums už tokį geranoriškumą. - Nuoširdžiai buvau jam dėkinga, todėl tai sakydama atsisukau pilnai į jį. Tačiau žinojau vieną dalyką, jog turiu galvoti kur man reikės dėtis šią naktį..
- Vis dėl to, kad ir kaip man bebūtų jauku čia, turėsiu eiti.
Alex nusiprunkštė. Nesupratau ar jam tai pasirodė juokinga ar tokį garsą išleido " netyčia", nežinojau kaip į tai reaguoti, todėl pakėliau antakį.
- Jūs juokaujat, taip? - Besišypsodamas jis atsistojo ir nuėjo prie kažkokios spintelės, kurią atidaręs ėmė kažko krapštytis. Išgirdusi stiklo garsą supratau, jog jis pabaigė savo konjaką ir traukiasi naują butelį. Atrodė, jog jis bando prisigerti, kas sukėlė eilinį kartą šiandienos prisiminimus, kurių aš taip stengiuos atsikratyti.
Žiūrėjau į jį kaip kokia bailė. - Visiškai nejuokauju. Jau pakankamai gaišinu jūsų laiką.
Priėjęs atsuko butelį ir įsipylęs pasidėjo, kad galėtų paimti iš manęs tuščią stiklinę ir pakartoti tą patį veiksmą, nors aš ir neminėjau, kad dar gersiu.
- Ir kur gi jūs važiuosit ? Geriau likit čia, atsipalaiduokit, pernakvosit ir galėsit važiuoti. Kam gadintis nervus dabar.
Tuo metu užspringau gėrimu ir pradėjau kosėti, Išsigandęs Alex ėmė trankyti per nugarą, ko tikrai nebuvo būtina daryti, nes man reikėjo tik išsikosėt. Jis ir taip mane čia atsivilko ir dar sako nakvok.. ?? Ar visų žmonių direktoriai tokie būtų malonūs? Nemanau.. nemanau, kad tai išvis gera mintis.
- Ne, baikit, tai jau viršija ribas, aš nebūsiu rakštis. - Skubiai atsikėliau iš vietos, tačiau įvyko ko tikrai nesitikėjau. Alex greitu žingsniu priėjo prie durų taip atsidurdamas prieš mano veidą, iškėlęs rankas ėmė mosikuotis, jog palaukčiau ir nedaryčiau skubotų sprendimų. Nesuprantu kas jam čia užėjo. Toks elgesys buvo man neatpažįstamas. Juk viso labo aš tik paprasta mergina, jo darbuotoja.
- Palauk. - Tai kur dingo visas jo oficialumas?? Staiga ėmė ir išgaravo? Mano lūpos automatiškai šiek tiek prasižiojo. Greičiausiai jį ima veikti tas nelemtas konjakas. Kitokiu atveju, manau, jau senai būtų leidęs man išeiti.
Susivokęs pats save, persibraukė per veidą, tačiau iš vietos nesitraukė.
- Ana, Aš nenoriu, kad manęs išsigąstumet, aš tik noriu jums gero.
Užtilau, nes mane nervino tas perdėtas mandagumas. Tai vis primena, jog man nederama čia būti, jaučiuos tarsi daryčiau kažką blogai.
- Tada prašau jūsų.. - Jo akys spindėte spindėjo, manau nuo suvartoto alkoholio kiekio. - Gal galit bent jau čia į mane nesikreipti " jūs".. Jaučiuos.. jaučiuos tarsi darbo teritorijoj ir tai primena, jog nėra teisinga dabar būti jūsų namuose. - Išdėsčiau tiesiai jam į akis. Jaučiau kaip konjakas užima viršų, o žodžiai tiesiog patys išeina iš lūpų.
Jo lūpų kamputis šiek tiek kilstelėjo, bet galėjau įžvelgti nejaukumą.
- Tai darau iš pagarbos.
Nudelbiau savo žvilgsnį žemyn iki sekančių jo žodžių
- Bet jei jau taip nori, Ana. - Ta sekundę jis žvelgė į mane kitaip. Ne į kaip eilinę moterį, ne į kaip savo darbuotoją, bet kaip į merginą. Keistas šiurpulys apėmė kūną.
Jis nusijuokė.
- Nežinau kodėl tai pasakysiu, bet jei jau yra taip kaip yra..Tada aš irgi turiu prašymą. - Tas oficialumas kurį mačiau staiga dingo. - Dabar nenoriu būti tavo direktorius, nenoriu, kad žiūrėtum į mane tuo nuolankiu žvilgsniu, kuriuo visi žiūri į mane. Nenoriu tos kaukės ir apsimetinėjimo vien dėl mano statuso. Tiesiog būk savim.
Jis mane stebino kiekvieną sekundę. Žinau, jog jei dabar būtų blaiviu protu niekada nieko panašaus nesakytų. Greičiausiai ši įtampa tvyrojusi tarp mūsų išsisklaidė alkoholiui paveikus smegenis.