Direktorius

8

Kitą rytą gavau skambutį iš darbo. Iš kito laido galo kalbėjusi moteris pasakė kada turėčiau atvykti ir visas smulkmenas.
Apsirengusi kuo oficialiau atsisveikinau su Džoniu ir įlipau į Karolinos mašiną.

Na ką, sėkmės tau, susirašysim. - sustojusi prie darbo ir apsikabinusi tarė toji.
- Gaila, kad jau tau metas grįžti, tikiuosi vėl greit pasirodysi, ačiū, kad pavežei, viso.
Taip išsiskirsčiusios, pasukome savais keliais. O aš žengiau į šį veiksmo kupiną pastatą. Jau dabar mačiau žmones " skraiduoklius", įdomu ar bent per pertraukas jie ilsisi?
Įėjusi pro duris pasisveikinau su apsauginiu ir žingsniavau ten, kur nurodė telefonu, galvojau pasiklysiu, bet radau. Štai kur viską pasirašysiu ir pradėsiu naują etapą..

Šiandien jaučiausi žvali, energinga ir pozityvi, todėl neleisiu niekam nuotaikos gadinti, aš nusiteikus darbui ir viskam ką man paruošė šis naujas miestas.
Pasibaigus popierizmui pagaliau galėjau atsisėsti prie savo naujo darbo stalo. Jau aną kart, kai apžiūrinėjom šią vietą,  grožėjausi vaizdu, o dabar kai sėdžiu čia ir žinau, jog tai mano, išvis nuostabu!
Pirmoji diena nepasakyčiau, kad buvo super sunki, nes atėjusi viena mergina duodama darbo, taip pat paaiškindavo  plačiau, jog nesedėčiau išsižiojus, o greičiau gaudyčiaus. Nesvarbu, jog aš turėjus patirties, pagal juos, būtina naujoje vietoje persižiūrėti viską kartu.
Per paskutinę pertrauką nusprendžiau užsukti į prieš mus stovinčią kavinukę, norėjau ko nors užkąsti. Jaučiausi gan vieniša, bet tai truko neilgam.
- Ana? - pribėgusi nepažįstamoji atrodė labai mielų veido bruožų. Riesta nosis, išraudę žandai, juodi plaukai, kurie matosi natūraliai garbanoti.
- Taip?
- Labas! - šypsena taip pat kerinti. Ar ši mergina bando prie manęs prisiplakti? - Girdėjau tu mūsų nauja administratorė, pagalvojau, kam leisti laiką vienai, kai galima tai padaryt su - rodydama nykščiu į save tęsė mergina. - Aišku jei pati nori.

Ji kėlė man malonias emocijas, man patiko jos tvyrojanti aura, todėl sutikau.
Abi pasukome link kavinės, kol tuo tarpu dar susilaukėm žvilgsnių.
- Nekreipk dėmesio, tik šviežiena iškart visi spokso. - bandė nuraminti mergina.
- Taip ir nepasakei savo vardo. - Priminiau jai.
- Ak taip. Kristina. - išsišiepusi iki ausų tarė.
- O tu matau labai džiaugsmingai nusiteikusi, Kristina. - ji apgaubė mane savo nuotaika, todėl abi kaip tikros keistuolės ėjome pernelyg gerai nusiteikusios dėl visiškai jokios priežasties.
- Kaip tau čia ? - paklausė juodaplaukė kramsnodama bandelę.
- Kol kas viskas gerai, darbo vieta man tinka, o ir taip susitvarkau, nors nemažai visko, akys pavargsta nuo kompiuterio, bet labai jau nesiskundžiu.
- Tai šauniai tada.
- O kaip tu pati?
- Visokių dienų būna, kita kart patiriu perkrovą ir nieko nebesinori, o kitą kart praeina diena sklandžiai ir linksmai.
- Sutinku.
- Rytoj valdžia žiūrės tvarką, būsim kurį laiką ant pirštų galiukų. Viskas savo vietose turės būt..
Praėjus pusvalandžiui grįžome ir tęsėme darbus.
Na ką pirmoji diena baigta. Susitvarkiusi stalą, skubėjau apsirengti ir išsikviesti taxą, kad galėčiau greičiau atsipūsti. Visi grūdosi vieni per kitus, kas kėlė paniką, todėl norėjau greičiau įkvėpti gryno oro.
Grįžusi radau Džonį besiruošiantį išeiti.
- O labas, Ana. Šita.. Aš išeinu porai valandų, pranešiu prieš grįždamas.
- Laba, o kur taip skubi? - išlindo mano smalsumas.
Džonis pasikasė kaklą ir nusuko žvilgsnį taip parodydamas, jog nelabai norėjo šio klausimo, tačiau neturėdamas kur dėtis atsakė.
- Su keliais draugais susitikt klube turėsiu, žadėjau jau visą savaitę, bet vis nepasirodydavau,  nebegaliu daugiau išsisukinėti.
- Supratau.. - nelabai kažką iš tikro supratusi tariau.
Nežinojau, jog Džonis vaikšto po klubus ir nežinojau, dėl ko jis tokį dalyką vos išlemeno. Tiek tos. Užsikaičiau arbatos ir įsijungiau filmą " After". Žiūrėdama jį kartais atsirasdavo gumulas gerklėj, jog niekad ir nebuvau patyrusi tokios stiprios meilės ir ryšio su mylimuoju, viskas ką patyriau - tai išdavystė ir pastovus melas. Nors tai tik aktoriai apsimetantys įsimylėjeliais, tačiau puikiai perteikia emocijas.. juk kažkas iš tikro turi žmogų šalia dėl kurio atiduoda visa save ir eina per visus sunkumus kartu.
Atėjus vakarui pasijaučiau pernelyg viena. Sėdėjau svetainėje ir dažnai žvilgčiojau tai į laikrodį , tai į telefoną laukdama Džonio žinutės, jog jau grįžtu, tačiau taip ir nesulaukiau.. Norėjau paskambinti Karolinai, paklausti, gal ji ką žino, nes jau buvo gan vėlu, tačiau nenorėjau trugdyti ar dar blogiau - nervuoti..
Po minutės išgirdau už durų nenuvaldomą juoką, o po to, rakinamas duris. Džonis įgriuvo visas gatavas, kartu atsitempdamas du vaikinus, kurie taip pat nebuvo blaivūs. Mane paėmė išgąstis.
- Džoni??! - sušaukiau iš pykčio. - Kas per velnias?
- O..Ana .. gėriau, klube biški gėriau..Ai taip..- Prisimindamas savo draugiją, pradėjo rodyti ranka į šalia jo stovintį blondiną. - Susipažink , čia Arnas, o čia Julius. - Atsisukdamas į kitą vaikiną linktelėjo galva. - Vyrai, čia Karolinos draugė Ana. O dabar sėdames.

Džonio draugų akys nuo manęs neatšoko iki kol nesusiraukiau. Žvilgtelėję vienas į kitą jie šyptelėjo, o tai kėlė man nesaugumo jausmą.
- Nežinau Ana.. nori būk čia, nori eik miegot, tik nepradėk moralizuoti.. - Veldamas liežuvį paaiškino namo šeimininkas.
Kažkodėl likau su jais..
Jei tik būčiau žinojus, kas bus.. tikrai verčiau būčiau likus savo kambary iki jų atėjimo..
Viskas prasidėjo nuo alkoholio pilstymo. Džonio paliepimu blondinas iš lentynos ištraukė degtinės butelį ir stiklines taureles. Visi trys sėdėjo ant sofos, o aš prieš juos krėsle. Tokio nusitašymo laipsnio dar nemačiau.. Kam gerti, kai jau ir taip vos prašneka, vos koordinuoja judesius savo..??!
- Gražuole, gersi? -  žemas ir grėsmingas tonas.. O jo savininkas ir pats baimę keliantis. Julius.. gal jam buvo kokie 26 metai, nes iš tų dviejų atrodė vyriausias, tačiau ir nagliausias. Jaučiaus ryjama akimis.
- Ne, dėkui. - trumpai atsakiau nepalaikydama akių kontakto.
- Tai ko tada čia sėdi? Mus vilioti? - Toliau spjaudė tuos nemalonius žodžius Julius.
- Aš jūsų nevilioju, man neramu dėl Džonio.
Išties vaikinas atrodė vos gyvas, norėjau pasiūlyti vandens, bet bijojau būti arti prie to plėšrūno.
- O ko čia jaudintis, gatavas ir tiek. - tarė šis, pildamas taurę Arnui.
Anas greit užsivertęs nusuko žvilgsnį į Džonį ir ėmė judinti.
- Seni, kelkis, dar nebaigėm.
Džonis kažką sumurmėjo panosėj, kažką panašaus į " man dzin, darykit ką norit" ir smigo. O aš.. aš likau su šitais priedurniais. Labiausiai bijojau to šlykštynės.
Staiga vaikinai pakilnojo pečius ir išsitraukė iš kišenės maišiuką, kuriame galima buvo įžiūrėti balto pavidalo miltelius. Iškart suvokiau kas tai. Mano odos plaukeliai pasišiaušė nuo nemalonaus jausmo, o akys išsipūtė supratus ką jie čia veiks.
Norėjau keltis eiti, tačiau Arnas atsisukęs sušuko.
- Sėsk.
- Kodėl? Nenoriu.
- Atsisėsk, pabuk, susipažinsim.
Keikiau save, jog nesedėjau tą visą laiką užsidarius savo kambary...
Bijodama pasėkmių grįžau atgal į savo vietą ir žaidžiau su ant savo rankos uždėta gumyte.
- Žiūrėk kokia nekaltutė, bijai? - Įtraukęs pirmą liniją vaipėsi Julius. Jo tos akys susmigusios į mane buvo tarsi košmaras.
- Ko? - Nedrąsiai tariau.
- Mūsų.
- Ne. - Tačiau mano balse girdėjosi abejonė.
Mano nelaimei siaubūnas atsikėlė ir pritupęs prie manęs uždėjo ranką ant mano šlaunies. Pajautusi jo karštą delną atsistojau it žaibas ir norėjau šalintis, tačiau šis sugriebė už alkūnės taip atsukdamas į save.
- Ką tu darai, po velnių ! - Panika ėmė viršų.
- Kur bėgi! - Gąsdinančiu balsu užrėkė tas šunsnukis.
- Paleisk tu mane arba iškviesiu mentus! - Nesulaikiau liežuvio už dantų, o tokie žodžiai tik dar labiau supykdė jį.
Jis ėmė juoktis kaip koks psichas ir griebęs už plaukų rėkė toliau.
- Galvoji kažkokia kekšė mane išgąsdins?! Tik pabandyk surinkti numerį ,
suknistai iškrušiu tave!

Tai buvo patys šlykščiausi žodžiai, kokius esu girdėjusi per visą savo egzistavimą. Net buvusio išdavystė taip nekirto per širdį kaip šio sutraukos žodžiai, o baimė, kurią aš jaučiau užpildė kiekvieną mano kūno dalelę, net pats velnias galėjo jausti mano greitą širdies plakimą.
- Traukis nuo jos, nereikia mums problemų. - Ramiu balsu ištarė Arnas.
Šis patraukė savo bjaurias rankas nuo manęs, o aš nieko nelaukusi, visa drebanti, apsirengiau striukę, batus, ir nebenorėdama rizikuoti savo gyvybe, bėgau kiek kojos nešė, bėgau kuo toliau nuo šio sadisto.