Direktorius

4

Po nuobodžios kelionės, nuo kurios man jau akys pradėjo merktis, vis dėl to pasiekėm tikslą. Pastatas buvo išties nemažas ir modernus, dideli stiklai buvo pagrindinis labiausiai kvapą gniaužiantis vaizdas, nes galėjau matyti, kaip žmonės daro įvairiausius dalykus, kiekvienas su savo skirtingom pareigom bėgantys, skubantys, kaip skruzdės vėlėsi pastato viduje.. kas kėlė man įdomumą.
Užlipome laiptais link įėjimo durų ir laukėme, kol išlys apsauginis, jog mus praleistų.
- Laba diena. Karolina ? - pasigirsta žemas ir oficialus apsauginio balsas.
- Sveiki. Taip taip, mano brolis čia dirba, Klaudas, braižytojas..
Karolina norėjo tęsti, bet vyriškis ją pertraukė kažką sumurmėdamas ir linktelėdamas galva, kas leido suprasti, jog jam aišku viskas. Jis pasitraukė ir įleido mus į vidų.
Man patiko tai ką pamačiau .

(Maždaug tokio tipo vaizdelis)

Vidus buvo nuostabus, viskas tvarkinga, švaru, net blizga, pasijaučiau kaip atėjusi pas ponus, nebežinojau ką daryti, suėmusi panika spaudė iš vidaus, jog reikia pasišalinti, bet aš laikiausi ir vis gurkšnodama vandenį bandžiau nusiteikti, kad galbūt bent jau žmonės paprasti..
Karolina užlipo į antrą aukštą pas brolį, nors ten jai negalima, nes ji čia nedirba, bet kadangi jai dzin, ji jaučiasi čia jau sava, manau. Aš sėdėjau ant kėdės apačioje ir tiesiog laukiau greičiau tos skraiduoklės.
Praėjo 15 minučių, bet ji vis dar nepasirodė, mane jau erzino sėdėjimas, todėl nutariau nusipirkti kavos, nes aparatas stovėjo visiškai šalia manęs, todėl labai lengvai susigundžiau. Kai kavą jau buvo galima pasiimti aš atsargiai suėmiau ir jau sukausi, kai pro mane žaibo greičiu prasinešė kažkoks jaunas vyras. Aš susvyravau, bet svarbiausia išlaikiau kavą neišpiltą, kas būtų sukėlę man nemažai rūpesčių.
- Bent kiek atsargumo ! - nesulaikiau gerklės aš.
Kažkur atrodė, kad išgirdau juoką, bet galbūt tik pasirodė. Juk tai visai nejuokinga, galėjau nusideginti arba jį apipilti. Kvailys.
Kol gėriau savo gėrimą, pagaliau išlindo ir pati gražuolė.
- Tai kur tu taip ilgai buvai?? Aš čia baigiu numirti ir gėdos prisidaryti.
- Nešauk. Turėjau pašnekėti su Klaudu.. šeimininiai reikalai. - šiek tiek dusdama iškalė viską draugė.
- Vėl su mama problemos?
- Ai.. net neklausk.
Nespėjus pratęsti pokalbio, prieš mūsų veidus išdygo moteris su krūva popierių. Jėzau, šie žmonės kada nors sustoja bėgę..
- Sveikos merginos, Karolina. - linktelėjo jai, tarsi ją gerai pažinotų. - Gavau informaciją visą iš tavo brolio.
Malonu labai su jumis susipažinti, aš Greta ir tuoj pat jus nuvesiu pas direktorių pokalbio. - Maloniai kalbėdama tiesė ranką man moteris.
Paspaudžiau ir prisistačiau nustatydama kuo mandagesnę veido išraišką.
- Sėkmės tau, aš tikiu, kad tau pavyks patekti čia, ir kad patiks. - Prieš išeinant sušnibždėjo Karolina man į ausį. Išmetusi liuksą nubėgo vėl bala žino kur.
Aš stengiausi nepasimesti nuo Gretos ir greitais žingsniais keliavau kartu link direktoriaus kabineto.
- Pas mus čia visada daug darbo, manau tą pastebėjote iš mūsų išsiblaškymo, atleiskite, tiesiog toks sezonas, kad nieko nebespėjame, nes tiesiog darbo gaunas dvigubai daugiau. Labai tikiuosi jus čia pasiliksit. - nors skubėdama, bet rinko kuo malonesnius žodžius norėdama mane prisijaukinti. Gera žinoti, kad nors vienas žmogus čia paprastas ir geranoriškas.. o gal čia kaukė.
- Aš ir taip tikiuosi, kad mane priims. Patirties turiu, esu darbšti, bandysiu laimę.
- Viskas bus gerai. - Tiek bepasakius moteris su ranka parodė į kurias duris beldentis ir dingo savo reikalais.
Aš sukaupusi visas jėgas, nuryjau besikaupiančias seiles ir ėmiau beldenti.
- Prašau. - Išgirdau balsą.
Atidariusi duris iš kart norėjau jas uždaryti ir nebegrįžti. Juk tai tas pats vyras, kuriam užrėkiau, ir išvis, tiesiog fainas pirmas įspūdis.. eina sau.
Nutaisiau kiek įmanoma švelnią šypseną, tiksliau išspaudžiau, ir prisėdau.
Iš pradžių direktorius sėdėjo prie kompiuterio kažką maigydamas gal kokias 5 minutes, į mane net neatsisuko. Aš šiek tiek apsiraminau ir tiesiog žiūrėjau į jo veido bruožus. Jis buvo tikrai jaunas, daugiausia 30, rudi plaukai, tačiau apkirpti, švarkas, balti marškiniai, viskas priderinta kaip pridera. Geriau įsižiūrėjus, pamačiau, jog vyras išties išvaizdus.
Sustingau, kai jis staigiai pakėlė akis į mane ir uždarė kompiuterį. Tokio gilaus žvilgsnio dar nesu mačiusi, todėl stengiaus kiek buvo galima koncentruotis kažkur aplinkui, tik karts nuo karto atsisukant į jį.
- Sveika.. - jis laukė, kol prisistatysiu.
- Ana Aniston .. Sveiki. - balsas užlužo.
- Ne lietuvė ..- sekundei jo akys prisimerkė. - Atėjot dėl administratorės darbo, taip? - pasitikslino jis.
- Taip.
- Trumpai apie save. Esu Alex Wilson, gimtieji namai Anglija, bet čia, Lietuvoje,  šioje įmonėje vadovauju jau 5 metus.
- Kiek jums metų ? - nesusilaikiau, bet iškart apėmusi gėda nedavė ramybės. ( Tai nelabai buvo derama klausinėti direktoriaus asmeninių klausimų..) Pagalvojau.
Jis atsilošė kėdėje. Jo rankos buvo tikrai tvirtos, stebėjau kiekvieną jo judesį slapčia. Bet susivokus grįždavau į realybę.
- 29, panele Aniston. Dar klausimų turėsit..apie darbą ? Ar jau galime apžiūrėti darbo vietą ir aptarti smulkmenas ? - jo lūpos buvo sučiauptos, o žvilgsnis vis dar tvirtai laikėsi ant manęs.
Supratusi jo mintį pradėjau kartoti, kad galima eiti apžiūrėti. Jam nematant trenktelėjau sau per kaktą už savo kvailumą. Privalėjau dabar įrodyti, jog tikrai esu tinkama, todėl nusprendžiau pati geriau nieko nebeklausinėti, o tik klausytis ir atsakinėt į jo klausimus.