Direktorius

41

Važiavau su Alex į jo namus, kad galėtume pasiruošti susitikimui su Tomu.
Jaučiau didelę baimę viduje, tačiau stengiaus to neparodyti, nes pati pasisiūliau į visa tai kartu veltis.
Kuomet sustojom, išlipom ir žengėm link durų.
- Ateik. - Delnu parodydamas man ėjo link savo kambario.
Atidaręs spintą ištraukė juodą dėžę, kurioje buvo sudėta kažkokių daiktų.
- Tau reikės įsidėti šitą. - Į rankas paimdamas aštrų peiliuką, tiesė man.
Išpūtusi akis nedrąsiai paėmiau.
- Ar tai ..ginklas?? - Sudrebėjusiu balsu tariau, kuomet Alex rankose jau laikė pistoletą.
- Atsarga gėdos nedaro. - Priėjęs prie manęs pažvelgė liūdnu žvilgsniu ir sunkiai atsiduso.
- Ana, tu sutikai eiti kartu su manim, jau sakiau, kaip tai yra pavojinga, bet tu vistiek siūleis, todėl turėtum nesistebėti niekuo.
- Suprantu. - Palinkčiojus galvą tariau.

Netrukus leidomes atgal į mašiną.
Kuomet atvažiavome lėtu judesiu pakilau nuo sėdynės ir žingsniavau palei Alex.
Mums nereikėjo beldentis, nes tarsi numatydamas mūsų žingsnius nepažįstamas man vyras pradarė duris ir nemaloniai šyptelėjo. Tas šypsnys buvo skirtas Alex, greičiausiai jis tikėjosi jo vieno, nes pamatęs mane nustebo ir pakėlęs antakius žvelgė į mano akis. Nusprendžiau neišduoti baimės, todėl maloniai nusišypsojau.
Tvirto vyro rankos, kuriose atrodė kiekviena gysla įsitempusi, dabar atsileido ir šis svetingai priėmė mus į vidų žvelgdamas į Alex degančiomis akimis.
Alex akys sužibėjo pergalingai ir kreivas šypsnis paliko jo lūpas.
Tomas nieko nelaukęs iš kišenės išsitraukė sidabrinį žiebtuvėlį ir nuo stalo griebęs cigaretę prisidegė sėsdamasis ant fotelio.
Mes su Alex stovėjome nesitraukdami nuo vienas kito nei per metrą.
- Taigi, atsivedei palydovę. - Tylus, tačiau nieko gero nežadantis balsas pasklido po šio vyro namus.
- Žinoma, kur problema? - Alex atrodė atsipūtęs, todėl tai automatiškai privertė mane labiau atsipalaiduoti.
- Problema? - Tomas nužvelgė kiaurai mane, o tada gašliai šyptelėjo. - Veikiausiai dovana.

Šie žodžiai mano kūną nupurtė, o visa drąsa ir pasitikėjimas savimi atrodė galėtų tuoj pat išgaruoti.
Šilta Alex ranka mane pritraukė dar arčiau savo liemens ir suspaudė.
- Dovana nebent man. - Mirktelėjęs suspaudė lūpas.
Vyriškis įsitempė vėl ir nekreipęs daugiau dėmesio į mane nutaisė rimtą veido išraišką.
- Jei ši gražuolė sėdi čia, greičiausiai žino priežastį. - Pirštu bedė į mane.
Alex atsisuko į mane, o aš nusukusi akis į tą žvėrį tiesiog lėtai palinkčiojau.
- Puiku. - Vėl pasigirdo šiojo rūstus balsas. - Kaip suprantu ši brangenybė nebijo nusvilti nagų. - Tai nebuvo klausimas.
- Nebijau. - Pati nepajaučiau kaip iš manęs išėjo šie žodžiai, todėl grįžusi į save išpučiau akis.
Šlykštynė šyptelėjo parodydamas savo geltonus dantis.
Nusipurčiusi nejaukiai prisėdau.
- Einam prie reikalo, Alex. - Pirštais liesdamas peilį kalbėjo Tomas. - Savo pinigų nematau..
- Mes jau kalbėjom. - Mirktelėjo vaikinas akimis nužvelgdamas Tomo veiksmus. - Aš ne tavo virvelė, žinai, ne visada gaunama tai ko užsinori.. mes turėjom susitarimą, tu keiti žaidimo planą, keisiu ir aš. - Alex kalbėjo pasitikinčiai, nei kiek nepabijodamas pasekmių.
Vyriškis griebęs peilį lėtai dėjo žingsnius link mano pusės kikendamas.
Mano paklaikęs žvilgsnis sutiko Alex ir sustingusi laukiau kas bus toliau.
Buvo galima numanyti sekančius gyvulio veiksmus, kadangi šis pribėgęs prie manęs patempė už rankos taip prispausdamas prie savo krūtinės. Šiurkšti ranka laikė mane, kol kitoje esamas peilis artėjo link mano kaklo.
Mano prakaito lašiukai nulašėjo žvėriui ant rankos, o širdis veržėsi lauk iš krūtinės.
- Palik šitą kekšę man, Alex, pamiršiu visas skolas.  - Velniškas balsas palietė vaikino ausis. - Kaip matau pinigų negausiu, vadinasi turi tik vieną variantą.

Alex sukando dantis taip išryškindamas žandikaulį, suraukė antakius, tačiau ryžtingas, bebaimio žmogaus žvilgsnis išliko, jis nebėgo gelbėti manęs, nekeikė Tomo, jis tiesiog stovėjo ir tai kėlė man didelį nerimą ir baimę, jog jis rimtai gali susivylioti ir mane palikti šitam šunsnukiui.
Stovėjau nekrutėdama, tačiau keliai, rankos drebėjo nenormaliai.
Alex atsiduso, pramankštino kaklą, o tada smarkiai išsišiepdamas tarė.
- Ačiū, kad suteiki priežastį man tave nudobt iš karto. - Galiu prisiekti, jog su kiekviena sekunde  Alex atrodė tikras psichopatas, negalėjau jo pažinti ir velniškai norėjau iš čia dingti..