Direktorius

9

Kai pradėjo trūkti deguonies sustojau dar kart atsisukdama atgal pasižiūrėti ar manęs niekas nesiveja. Man kylo daug minčių.. kas būtų buvę jei būčiau pasilikus? Kas per nevyspročiai bendrauja su Džoniu, ir dėl ko būtent viskas turėjo susiklostyti šitaip.
Nepastebėjau kaip atsiradau kažkokiam parke. Buvo tamsu, nė gyvos dvasios. Susigužiau ir taip prasėdėjau ant suoliuko ilgą laiką mąstydama apie ką tik užturėtą patirtį.. juk Džonis toks geras žmogus atrodo, ką jis veikia su šitais ?? O gal jis užsiiminėja kokiais nešvariais darbeliais apie kuriuos aš ir Karolina nieko nežinom, o gal prekiauja ar perka narkotikus? Užsimerkiau ir mano skruostu nuriedėjo skaudi ašara..
Niekada nebuvau kekšė ir nebūsiu , ir joks asilas manęs taip nevadins.
Kol sėdėjau su savo pačios mintimis išgirdau pypsėjimą visai netoli manęs, tačiau nekreipiau į tai dėmesio ir toliau kūriau scenarijus galvoje...
Iki antro papypsėjimo..
Atsimerkusi pamačiau ryškias šviesas ir stovintį automobilį. Iš pradžių nesuvokiau kas čia iki kol neišlipo mašinos savininkas.
- Ana? - tas balsas.. nuo pat pirmo susitikimo neduodantis ramybės ir paliekantis keistą jausmą širdy. Ir kokio velnio jis turėjo važiuoti būtent šiuo keliu ir būtent dabar!?!
- Alex?. - Šis priėjo lėtais žingsniais prie manęs ir taip įsibrovė į  mano asmeninę erdvę pernelyg prisiartinęs. Galėjau užuosti jo gaivų kvepalų aromatą, kas mane svaigino išties stipriai..
- Ką jūs čia darote tokiu laiku? - Teiravosi mano bosas.
- A- aš nenoriu būti namuose, tai nesvarbu. - Bandžiau kažką sumekenti, bet nelabai kas gavosi.
- Lipkit. - vis dar nesitraukdamas linktelėjo galva į mašinos pusę.
- Nelipsiu. Aš ne jūsų problema. Važiuokite savais reikalais, negaiškit laiko su manim. Jau ir taip dvi valandos nakties. - bandymas išsisukti nepavyko, nes Alex taip ir neatstojo, kol pati neatsitraukiau leisdama sau giliau įkvėpti.
- Sakau lipkit. - Jaučiau jo įkyrų žvilgsnį, jis buvo užtikrintas savo sprendimu nesitraukti, todėl tiesiog pasidaviau ir sutikau.

Ir ką aš darau?? Vėl sėdžiu jo mašinoj, vėl jis ne laiku ir ne vietoj..
Įlipau ir nieko nesakiau, nes buvo pernelyg nemalonu.

- Važiuosim prasiblaškyti, pasiimsim kavos degalinėje, o tada papasakosit kas jums vyksta. - jo balso tonas buvo griežtas, bet galėjau įžvelgti susirūpinimą.
Kai pasiekėm tikslą Alex nupirko kavos sau ir man ir atsisėdęs prie vairo lėtai gurkšnodamas kavą, žiūrėjo kažkur toli, giliai mąstydamas.
- Apie ką mąstote? - Man buvo labai smalsu ką šis beveik nerodantis emocijų, paslapčių pilnas vyras , galvoja.
- Apie jus. - Jis pasuko žvilgsnį į mane ir vėl pajaučiau kaip netenku sveiko proto, kaip tos akys mane hipnotizuoja vis labiau ir labiau, sekundei užmiršau viską dėl ko aš čia, dėl ko verkiau, nes mačiau tik jį.
- Ką ?
Kokia išties įdomi asmenybė jus esate, Ana. - Palenkęs galvą, pirštais ėmė liesti savo lūpas. - Darbe atliekanti viską laiku, besišypsanti visiems, nesukelianti jokių nesklandumų mergina, atrodo eilinis paprastas žmogus. Už darbo ribų - visiška paslaptis. - Nežinau ar aš klausiausi jo žodžiu, ar žiūrėjau į tas neapsakomai gražias lūpas. Bijojau tik vieno dalyko, bijojau kad imsiu jausti tai kas man - uždrausta.
Nuryjau seiles ir nutilau. Nusukau žvilgsnį į rankas ir vėl ėmiau tarp pirštų maigyti gumytę.
Jis prisisegė diržą ir ėmė važiuoti.
- Kur mes važiuojam? - Alex manęs net nepaklausė, todėl privalėjau žinot kur esu vežama.
- Vežu jus pas save. - Trumpai, aiškiai.
- Kur? - Ar aš teisingai išgirdau?? Važiuoju pas savo darbo direktorių ? Tai nėra teisinga.. tik ne taip.
- Ne, aš .. negaliu.
- Norite namo?
- Nenor- buvau pertraukta.
- Tuomet pas mane.

( Jeigu įdomu rašykit) :)