Direktorius

36

Šios trys dienos man buvo asmeniškai tikrai ramios. Kol kas nekliūdė net pats Džonis. Su Kris buvome artimos ir nusprendėm vakarais eiti karts nuo karto pasivaikščioti. Dėl Karolinos tik buvo neramu, nors ir susiskambinom, tačiau mačiau, kad ją kažkas labai slegia. Ji atrodė sublogus ir kažkodėl nesakė priežasties. Vienintelis dalykas, kuris būtų man logiškiausias, tai Džonis.
Dabar buvo vakaras, 20.00 valandos. Štai mes su kolege einame su kavos puodeliais kalbėdamos apie įvairius dalykus.
- Na kaip tau ten viešbuty, taip ir nebepaklausiau? - Prabilo gerdama kavą.
- Na man tikrai reikėjo laiko sau, todėl dėl šito nesigailiu. Bet sutikau ten Alex. - Pavarčiau akis.
Kris nustebo.
- O ką jis ten darė?
- Ale šventė draugo grįžimą, kaip suprantu norėjo tai padaryt būtent viešbuty. - Pakilnojau pečius.
- Klausyk, jis tau nieko nesakė ? Turiu omeny kas susiję su jumis.
- O kas su mumis susiję ? - Kreivai debtelėjau į ją. - Kris, tarp mūsų juk nieko nėra, o viskas kas buvo, tai tik kažkokia pagunda, ypač kai susitinkam tokiose vietose, kur yra geriama. - Teisinaus.
-Drįsčiau su tuo pasiginčyti. Nemanau, kad tik pagunda. Akys viską pasako, Ana.
Ar jis tavęs nespaudė tą kart, kaip visuomet mėgsta daryti?
Patraukusi plaukus nuo veido atsigėriau jau beveik šaltos kavos.
- Na.. jis minėjo, jog turėsim pokalbį, bet taip ir nepasirodė. - Kris pamatė mano sutrikusią miną, todėl nenorėdama būti prigauta pakomentavau. - Bet man čia labai pasisekė, greičiausiai prisigėrė ir pamiršo, o dar būtų nedavęs ramybės likusią naktį, jei būtų atsivilkęs, galėjau kaip žmogus išsimiegoti ir apie nieką negalvoti iki pačio ryto. - Papučiau lūpas.
Kris sukrizeno.
- O aš manau, kad jus dar suves likimas. Aš rimtai, nemačiau dar niekad, kad pora žmonių šitaip dažnai pasimatytų ten kur mažiausiai tikisi, juolab, kai bando vienas kito vengt dėl aiškaus dalyko. - Šypsojosi ji.
Nukreipdama temą paklausiau apie juodaplaukį vaikiną, kuris tada darbo baliuj metė žvilgsnį į Kris.
- Geriau sakyk ar pati nemezgi kokio romano su tuo vaikinu iš baliaus. Aš viską mačiau. - Pridėdama pirštus prie savo akių, juos atsukau į Kristiną, taip parodydama, jog ne ji viena moka pastebėti detales.
Mačiau kaip ji išraudo ir suakmenėjo.
- Na na, sakyk, o tai tik ir šnekam apie mano nebūtus santykius. - Šitą žodį išspjoviau sarkastiškai, tačiau šypsnis mano veido nepaliko.
- Na mes, buvom susitikę. - Ši nežiūrėjo į mane, nes jai buvo nejauku.
Aš nustėrau. Kaip ji man to nepasakė, juk apie mane žino viską.
- Kodėl man nieko nesakei?? - Garsiau ryktelėjau išsižiodama.
- Na aš tiesiog.. Maniau, jog imsi man moralizuot kokie visi vyrai blogi ir kad beprasmiška man veltis su juo, todėl bijojau prasitarti. - Šiek tiek drąsiau atkirto ši.
- Ką?? Kodėl manai, jog skaityčiau tau dėl to moralą? Na nebent dėl to, jog darai klaidą kaip aš prasidėdama su vaikinu iš darbo. - Nusikvatojau.
Kris nesitikėjo tokios ramios mano reakcijos, todėl nejaukiai šyptelėjo.
- Klok viską. - Paliepiau.
- Na tarp mūsų kažko tokio dar nėra, bet po to baliaus jis susirado mane per fb ir  parašė, jog kritau jam į akį. Ėmiau atsiprašyti dėl prielipumo, kadangi tu jau žinai kokia aš išgėrus tai aiškinti nereikės to.. esmė ta, jog galiausiai susitikom, pasivažinėjom, o nesenai pasibučiavom, išties buvo geras jausmas. - Tarsi grįždama į prisiminimus drauge žvelgė tolyn.
Žiūrėjau į ją pravertom lūpom, pamiršau net į kelią atsisukt.
- Blemba! - Užkliuvusi už akmenuko vos neparvirtau.
Kris sukrizeno, tačiau greit sureagavus griebė mane už alkūnės.
- Ar tau viskas gerai? - Pasiteiravo.
- Taip taip, tik va tiek daug naujo išgirstu, kad net užsižiopsojau į tave. - Iš tikro numaniau, kad kažkas panašaus galėtų būti, bet tikrai negalvojau, jog ji sugebės tai nuslėpti.
Po vaikštinėjimo abi supratome, jog mūsų kojos jau pavargo, todėl sukomes atgal link namų. Eidama prie durų dar atsisukusi pamojavau merginai, kuri įlipusi į automobilį, jį užsikūrė, jog galėtų išvažiuoti.
Nusirengdama striukę pakabinau ant pakabos ir sukaus eiti į kambarį.
- Ko tokia išsišiepusi? - Išgirdau Džonio balsą. Šis sėdėjo prie stalo vienoj rankoj laikydamas telefoną, o su kita krapštydamas lėkštėj esančias bulves. Nesitikėjau, jog jis aplamai kažką man pasakys, nes mes gyvenam du atskirus pasaulius, tik tam pačiam name.
- Ai, tiesiog nebloga nuotaika. - Tiek tepasakius nuėjau.
Įsijungusi filmą sėdėjau ant lovos paišydama popieriaus lape gėles. Mat seniau mėgdavau labai dailę, todėl buvau pasinėrus į piešimą. Deja, kažkuriuo metu kaip sustojau, taip ir nebepaėmiau pieštuko į rankas, todėl panorau vėl išleisti savo meniškus sugebėjimus. Įsistebeilėjau į margaspalves gėles nekreipdama dėmesio, jog man kažkas rašinėja. Galiausiai paėmusi telefoną į rankas išvydau nežinomą numerį. Susidomėjusi paspaudžiau pažiūrėti.

" Labas, Ana. Norėčiau su tavim susitikti, privalom pašnekėti."

Kažkodėl nujaučiau, jog žinau kas tai, todėl suraičiau žinutę.

" Labas, čia dėl ko būtent?"

Po 5 minučių gavau atsakymą.

" Nebijok. Ne dėl to ką galvoji. Ar taip ar taip žinau ką man jauti. Pakalbėti reiktų apie kai ką kitą.."

Hmm. Dabar darėsi išties įdomu.

" Mhm. Kur nori susitikti?"

" Rytoj atvažiuosiu 19val tavęs paimti. "

"Gerai"

Jau dėjau telefoną į šalį, kuomet atėjo dar vienas sms.

" Ir Ana.. nebevaikštinėk kai tamsu."

Mane nukrėtė šiurpulys tarsi būčiau stebima.

" Tu ką, mane stebi??"

" Dėl to mums ir reikia pakalbėti. "

Tai buvo paskutinė žinutė ir dabar jaučiaus įbauginta. Nežinojau kas vyksta, bet turėjau nuojautą, jog mūsų pokalbis mane išties išgąsdins.