Paslaptis po šypsenomis (Atnaujinta versija)

8 skyrius. Sugrįžimas į mokyklą.

- Karolina -

Dvi savaitės ir trys dienos. Tik penkios valandos po informatikos mokytojos mirties. Visus mus neabejotinai apklausinės tie neišmanėliai policininkai. Bet kam? Juk vistiek nieko nesužinos. Pagaliau išaušo rytas. Man patinka rytai, nes tada nieko nebūna. Einu į dušą. Šiandien apsirengsiu baltą maikutę ir mėlynus džinsus. Tai visai gal ir nesutampa, bet tai mano stilius. Išsimaudžius po dušu nueinu į savo kambarį ir pasižiūriu į telefoną. Ryte dažniausiai visi rašo vakar dienos įvykius, bet dabar matau tik vieną žinutę. Nuo nežinomo numerio. Joje rašoma : ,, Sveikas mano mielasis ketvertuke! Laikas pradėti naują etapą, kad būtų įdomiau. ". Naują etapą? Man tai jau nepatinka. Skaitau kas parašyta toliau. ,, Nuo šiol jūs galėsite išgelbėti žmones. Tai gera žinia. Jūs gausite žinutę arba skambutį nuo manęs ir turėsite pasirinkti. Kai gausite žinutę niekam nesakykite. Pradedame! ". Jis rašo į mūsų asmeninę grupę, kurioje esame tik mes keturi. Gaunu žinutę, bet ji skirta tik man. ,, Tu pradėsi pirma. Taisyklės paprastos. Jei per penkias valandas nepasirinksi vienas žmogus žus. ". Ką? Tai mane kraupina. Jei reikės rinktis kas mirs tai nieko nesirinksiu. Ateina žinutė, kurią perskaičiusi man pasidaro bloga : ,, Tiesa ar drąsa? ". Ne, tik ne tai. Nekenčiu šio žaidimo. Skambutis. Atsiliepiu ir jau žinau, kad kalbėti man neprireiks :

- Rinkis, tu kvaiša, nes jei ne užmušiu kai ką, kas tau labai svarbus. - Pasako jis. Kartais tikrai nurėčiau nudėti šį vyruką ar merginą. Man nesvarbu, kas tai bebūtų. Tiesiog šis žmogus turi liautis, kitaip jam arba jai bus blogai pačiam. 

- Tai tiesa ar drąsa? - pakartoja žudikas. Nežinau jo taisyklių, bet kaip tik dabar skaitau knygą ,, Vienas iš mūsų bus kitas ". Ten atskleidžia tavo paslaptis jei pasirenki tiesą arba nežaidi. Bet ten nežudo žmonių! Čia turiu rinktis drąsą. 

- Drąsa, renkuosi drąsą. - Pasakau jam. Tikiuosi, kad jis dabar šypsosi savo kvaila šyspena, nei jei ne, tai pati jam ją uždėsiu. 

- Geras pasirinkimas. Tavo drąsa štai kokia: turi visiems atskleisti ką padarei savo broliui. Turi parašyti tai savo mokyklos feisbuke. Arba aš už tave tai padarysiu. Iki. Turi penkias valandas. - jis baigia pokalbį. Man to tikrai nereikia, bet turiu tai padaryti, kad ir kaip būtų skaudu. Išeinu iš namų ir užrakinu duris. Einu viena. Bet ne už ilgo pamatau Simą. Nubėgu pas jį. Kas bus jei aš jam pasakysiu? Jis to nesužinos, tiesa?

- Simai, man liepė rinktis. Mano eilė. Pasirinkau drąsą. - Simas atrodo sutrikęs. Be to, ir nusivylęs, bet pasistengiu tos jo išraiškos nematyti. 

- Na, gerai, bet tu negalėjai man pasakyti, nes kitaip kažkas mirs. Tu sulaužei taisyklę. - Pasako jis man, nors ir galvoja tą patį. Bent aš taip manau.

- Bet kaip jie sužinos? Kaip?

- Jie sužinos, beje, tai antras žaidimas iš trijų. Pirmas baigėsi. Dabar antras. Ir dar dabar ne tik mirs kažkas, bet ir atskleis tavo tą drąsą ir tau bus galas. - Pertraukęs mane pasako jis. Turiu jam pasakyti, kol dar ne per vėlu. Sukaupiu drąsą, visą savo turimą drąsą ir pradedu:

- Simai, turiu tau kai ką pasakyti, kol dar ne per vėlu. Tai labai svarbu, tikiuosi, kad tu tai suprasi, - po įkvėpimo viską jam papasakoju. Jis reaguoja visiškai kitaip nei Semas. Simas mane paguodžia ir pasako, kad mane jis tikrai palaikys. Ir dar priduria, kad liko tik 3 valandos iki to atskleidimo. Turbūt jau iškritau iš jo žaidimo. Man vėl skambina. Šį kartą tai mama. Tai neįmanoma, nebent jis kažką padarė. Nueinu į biškutį nuo Simo. Jis suprato, kad kažkas negerai ir lieka stovėti, o aš kalbu su žudiku:

- Ko tu nori? - paklausiu tiesiai šviesiai. Man jau tai atsibodo. Tikrai. 

- Tu neiškritai iš žaidimo. Tai tik dar labiau mus sužavėjo. Tu mums nepasiduodi. Tai geras požymis, tačiau čia jis bevertis. Taigi kadangi žinai taisykles, o tu pirmoji, mes padarėme tau išimtį. Mes nusprendėme tik nužudyti vieną žmogų. Klausimas, kuris mirs klykdamas? - Pasako jis man, o aš tuo netikėdama jo paklausi :