Paslaptis po šypsenomis (Atnaujinta versija)

21 skyrius. Dar vienas pagrobimas.

- Karolina –

Liko tik keturios dienos. Visai nedaug. Šiandien pirmadienis. Turėsime vėl eiti į mokyklą. Nekenčiu tos vietos. Gal pradžioje mokslo metų mėgau, tačiau dabar man mokykla asociojuojasi su mirtimi. Mes vis dar neapsipratome su minitmi, kad Penelopė negyva. Šiandien bus jos laidotuvės. ( Tačiau galiu prisiekti, jei mane dar kartą pakvies eiti į laidotuves, aš išprotėsiu. Sakau jums. ) Manau, net negalėčiau iškęsti da vieno pagrobimo, o ką jau kalbėti apie mirusį žmogų. Tai jau per daug žiauru, ar ne? Kaip visada išsirenku rūbus, palaukiu, kol atsibus Simas, tada, kai jis atsikelia vienas kitam pasakome labas rytas ir aš pabučiuoji jį. ( Taip darau kiekvieną rytą, nes nenoriu prarasti dar vieno gražaus vaikino. ) Nueinu į apačią ir pamatau, kad visi tėvai dar tikrai nėra atsigavę, kaip ir mes, po Penelopės mirties. Tačiau, kur tu gali atsigauti, jei tik vakar, prieš kokias aštuonias valandas ji mirė. „Šių žudikų žiaurumas peržengė visas ribas. Juos reikia nedelsiant sustabdyti, ir man visai neįdomu, kokią kainą už tai man teks mokėti. Tiesiog noriu juos pašalinti. Amžiams." pagalvoju aš, kai kepu apkepą sau ir savo draugams. Prie manęs prieina Katerinos mama ir man pasako : „Žinok, kad tai nėra tavo kaltė. Tai nėra nei tavo, nei jūsų visų kaltė. Kaltė yra tik dviejų žmonių – žudikų.", aš jai atsakau. – „Žinau, tik mane nervina tai, kad niekada negaliu padėti tiems mirusiems žmonėms." Ji tik nusišypso ir palieka mane vieną. Jos kalba buvo labai įtikinama ir, jei aš būčiau kitokio būdo žmogus, tai mane įtikintų, tačiau aš žinau tik tiek, kad mes turėjome užkirsti tam kelia, bet kokia kaina. Suprantu, kad vos per plauką nesudeginu apkepo. ( Jei taip būtų įvykę, tai aš tikrai būčiau apsiverkusi, nes suprasčiau, kad aš net apkepo nemoku iškepti, o ką jau kalbėti apie kažką daugiau, kaip pavyzdžiui : žudikų sugavimą. ) Girdžiu, kaip tėvai tyliai šnabždasi apie Penelopės Parker mirtį ir jos priežastis. Kai jau noriu juos aprėkti, kad viską girdžiu, jie pasako vieną labai man, tiksliau mums, naudingą informaciją : Simo mama pasakė, kad ji, Penelopė Parker, buvo paaukota. Ši žinia mane pribloškia, nes tai viską keičia : vadinasi, žudikai turi gerą motyvą žudyti, tai pasako, kodėl miršta labai daug žmonių vienodą valandą, tai pasako, kodėl netgi paros metas visada toks pats, ir dar tai reiškia, kad kai mums jie atsiskleis, visi mums naudingi žmonės arba mums patikę žmonės, bus negyvi. ( Jūs turbūt galvojate, iš kur aš tiek daug žinau. Atsakymas labai paprastas – tai dėl to, kd skaitau daug detektyvinių knygų. ) Staiga pagalvoju, kur yra visi mano draugai. Jau pradedu jaudintis : jaučiu, kaip man sukyla gumulas gerklėje, jaučiu, kaip mano oda pašiurpsta. Tačiau staiga išgirstu Katerinos balsą. Ji nulipa žemyn kartu su Semu. „Jie – miela pora." Pamąstau aš. – „Jie daug labiau tinka nei mes." Ir iš tiesų – jie mieliau atrodo nei mes atrodėme. Jei manęs nemylėtų Simas, grečiausiai, būčiau juos apmėčiusi tuo apkepu ar apsiverkusi, tačiau dabar turiu jį ir man viskas yra gerai. Susėdame valgyti.

- Tai kokios naujienos? – paklausia Simas, iškart prasklaidęs gerą nuotaiką. Bet Simas teisus : mes turime susikaupti, ypač dabar, kai lieka vis mažiau laiko iki baigimo dienos.

- Kol kad dar nieko, tačiau aš kai ką nugirdau iš mūsų tėvų. – Pasakau jiems. Visi suklusta ir aš, patenkinta savimi, tęsiu, - jie vienas su kitu šnekėjosi, apie neįdomius faktus, - pradedu aš. – Tačiau tavo mama, Simai, pasakė, kad Penelopė buvo paaukota. Ar suprantate, ką tai mums reiškia? – jie, visi mano draugai, žiūri į mane nieko nesuprasdami ir Katerina paklausia :

- Ir ką tai mums reikšia?

- Tai reikšia, kad bus labai daug aukų, tai reikšia, kad šiandien galime sulaukti dar vieno pagrobimo, tai sako mums tai, kad galiausiai liksime tik mes kovoti su jais. Tai reikšia, kad visi nenaudingi žmonės, kalbu iš jų pusės, bus pašalinti arba tie, kurie per daug žino. – Paaiškinu jiems. Atrodo, jie viską suprato, nes dabar jų šypsenos dingo.