Paslaptis po šypsenomis (Atnaujinta versija)

10 skyrius. Žaidimo pabaiga - nauja pradžia.

- Karolina -

,, Dvi savaitės ir viena diena. " pagalvoju aš atsikėlusi anksti, nes negaliu ilgiau miegoti. Rytoj paleis Simą iš ligoninės. Rytoj reikės eiti į mokyklą. Ryt bus penktadienis, todėl bent jau kitas dvi dienas galėsime pabūti tik keturiese. Ir dar. Kadangi mano namai milžiniški, nes jame gali gyventi net trys šeimos, todėl mano visų draugų tėvai, tai yra Katerinos, Semo ir Simo, kad nuo dabar visada gyvens su manimi, nes nebėra nieko iš mano artimųjų. Kitaip sakant likau viena šeimoje. Aš dažnai pasiilgstu savo mamos ir tėčio. Mes nebuvome artimi, bet iškilus reikalui visada vieni kitiems padėdavome. Bet dabar taip nebebus. Mirusieji negrįžta. Skambutis. Tai nežinomas numeris. Neatsiliepiu. Po kurio laiko man vėl skambina. Nagi, tikrai mano, kad būsiu durna ir atsiliepsiu. Nesu kvaila. Pasižiūriu į numerį. Tai Katerina. Atsiliepiu.

- Kaip gerai, kad man paskambinai. Man bandė prasiskambinti žudikas. - pasakoju savo problemas.

- Tikrai? Kaip gerai, kad atsiliepiai tu, kvaila kale. Tu kalta dėl visų mirčių ir tu tai prisiminsi visą gyvenimą. - pasako man žudikas.

- Kaip tu gavai Katerinos numerį? - paklausiu jo ir tikiuosi, kad jis man neatsakys.

- Aš galiu viską. Prisimeni? Galiu sunaikinti gyvenimus, nužudyti žmones niekam negirdint, galiu nulaužti sistemą, kuri žino mūsų visus jausmus būtent tą akimirką, ką darome. Taiga galiu padaryti ir šitą. Noriu tik paklausti vieno klausimo.

- Man nerūpi. - pasakau, bet jis vis tiek paklausia :

- Tiesa ar drąsa? Tavo eilė. Jei padėsi ragelį neatsakius mirs kažkas jei neatsakysi mirs kažkas ir...

- Gerai, gerai, jau supratau. - pertraukiu jį. Galvoju ką man pasirinkti. Ką? Koks skirtumas ką pasirinksi, nes jei pasirenki tiesą tave sužlugdo amžinai, o jei drąsą tu miršti. Čia tik Simui pasisekė. Gerai man reikia revanšo.

- Drąsa. - pasakau aš jam.

- Gerai, bus įdomu kaip tai atliksi. Nušok nuo savo namo trečio aukšto. - pasako žudikas man. Negerai. Kaip galima išgyventi nušokus nuo trečio aukšto? Tai neįmanoma.

- Padaryk tai šiandien vakare arba mirs fizikos mokytoja. Pasižiūriu į laiką. Be penkiolika aštuonios. Reikia eiti į mokyklą. Tai bus blogiausia diena mokykloje. Kaip gali eiti į mokyklą, kai žinai, kad mokykloje gali bet kada mirti? Kaip gali gyventi toliau kai žinai, kad kiekvienas tavo žingsnis kitam gali kainuoti gyvybę? Kaip tai padaryti? Laikas eiti į mokyklą. Išeinu iš namų ir einu tiesiai į mokyklą. Kad ir kaip bebūtų sunku aš vis tiek turiu eiti, nes susigadinsiu savo populiarumą. Jau esu netoli mokyklos kai pamatau savo draugus. Jie du, nes vienas guli ligoninėje. Tik Katerina ir Semas, Turiu šypsotis, kad nuslėpčiau tiesą. Prieinu prie jų.

- Kaip laikotės nepaisant visų nutikimų, nes šiandien reikės būti labai susikaupusiems. - pasakau jiems. Jie pirma nesupranta, bet paskui susivokia. Matosi, Semas nemiegojo visą naktį, o Katerina - praverkė. Na, galima sakyti, kad ir aš praverkiau. Mums bus sunku, bet turime eiti.

- Eime? - paklausiu jų. Jie tik linkteli ir mes vienodu metu atsisukame į mokyklą ir pradedame eiti. Užeiname į mokyklą. Ji, ne tokia kaip visada, nes ten iškabintos nuotraukos su mokinių veidais, kurie mirė šiais metais, beje, ir mokytojų.

- Ar man vienam tai keista? Juk tai... - paklausia mūsų ir nebaigia sakinio. Vaidžiai kažką pamatė. Bet ką?

- Ne, ne tu vienintelis. Man irgi tai keista. - pasako Katerina. Man neliko nieko kito kaip pristarti.

- Taip ir man. Akivaizdu, kad mokyklos valdžiai nepavyko jų akcija, nes matosi, kad kitiems mokiniams tai irgi užkliuvo. Eime toliau. - pasakau aš. Jie sutinka. Mes judame toliau. Man darosi keista kodėl niekas mūsų neįžeidinėja ir nieko nesako. Gal tai tik tyla prieš audrą? Visos durys, kuriose mirė mokydami mokytojai. Tiksliau jų klasėse iškabintos nuotraukos. Staiga mane patraukia vienos durys kur moko mūsų fizikos mokytoja. Jos durys taip pat iškabintos ir parašyta ,, Mirusi vakar, 20 : 18 val, birželio 15 d. ".