Paslaptis po šypsenomis (Atnaujinta versija)

1 skyrius. Tamsa naujoko atėjime.

Karolina

Na, šiandien bus prasta diena, nes atvyks naujokas. Niekada nemėgstu naujokų, nes manau, kad jie visi bailiai. Ir bailių aš nemėgstu. Tą rytą į mokyklą išėjau gerokai anksčiau, norėdama pasimatyti su geriausiais draugais – Katerina, Semu ir Simu. Kaip visada, atrodžiau pasidažiusi: vyšnių spalvos lūpos, raudona suknelė, raudoni šešėliai – tai mano mėgstamiausia spalva. Raudona simbolizuoja energiją ir jėgą, ir aš visuomet norėjau, kad aplinkiniai matytų mano drąsų charakterį.

Visuomet buvau ta, kuri stengiasi išsiskirti iš minios. Mokykloje aš dažnai buvau pripažinta kaip mados ikona, ir man patiko eksperimentuoti su savo stiliumi. Nors raudona buvo mano spalva, aš nevengiau ir drąsesnių pasirinkimų – kartais dėvėjau leopardinius raštus, kartais ryškiai mėlynus sijonus. Daugeliui atrodė, kad mano apranga buvo tarsi mano antrasis aš – stiprus, ryškus ir nesitaikantis prie standartų.

Draugams pasirodžius, mano nuotaika kiek pakilo, nors mintyse jaučiau nerimą dėl naujoko. Juk esu klasės seniūnė, ir jaučiau atsakomybę sušvelninti atmosferą ir padėti jam prisitaikyti. Katerina buvo mano artimiausia draugė ir visada palaikydavo mane, kai jaučiausi nesaugiai. Nors aš dažnai atrodžiau pasitikinti savimi, vidaus nerimas kartais mane apimdavo. Tuo metu, kai Semas paklausė apie Kateriną, pajutau smalsumą ir šiek tiek liūdesio.

Katerina buvo mano stabilumo šaltinis. Ji buvo optimistė, sugebanti viską pamatyti iš gerosios pusės, ir aš nerimavau, kaip ji jausis, kai nesu ją matysi šią dieną. Mūsų draugystė buvo tarsi balansas – aš, kupina energijos ir ambicijų, ir ji, rami ir apgalvota. Nors aš dažnai buvau linkusi skubėti, Katerina padėdavo man sustoti ir apmąstyti situacijas.

Kai paklausiau, ar naujokas jau atvyko, mano balsas skambėjo šiek tiek jaudinančiai. Stengiausi paslėpti savo nervus, bet juos buvo sunku nuslėpti. „Galbūt šis naujokas bus kitoks", – galvojau, nors viduje abejojau. Išgirdusi, kad Katerina susirgo, pajutau, kaip nerimas vis labiau mane apimdavo. Bet galbūt Semas ir Simas galės sušvelninti šią situaciją?

Pamokos metu mano mintys sukosi apie tai, kaip padėti naujokui. Niekada nesigiriu savo pozicija, bet žinau, kad tai yra mano pareiga priimti ir integruoti naujus žmones. „Gal šis naujokas bus žmogus, kuris viską pakeis", – mintyse galvojau, bandydama pasakyti sau, kad viskas bus gerai.

Kaip klasiokai ėmė diskutuoti apie naujoką, mano širdis pradėjo plakti greičiau. Kiekviena minutei priartėjant pamokos pabaigai, mano jaudulys didėjo. „Kas, jei jis man nepatiks? Kas, jei jis bus nemandagus? Ar aš galėsiu jam padėti?", – šios mintys buvo įstrigusios mano galvoje.

Visi žinojo, kad esu šiek tiek perfekcionistė. Dažnai norėdavau, kad viskas vyktų sklandžiai ir be trukdžių. Tačiau šiandien aš turėjau būti pasiruošusi tam, kad viskas gali vykti ne pagal planą. „Turėsiu parodyti jam, kad mokykla gali būti puiki vieta, kad jis jaustųsi priimtas", – mąsčiau, kol bandžiau nusiraminti ir išlikti optimistine.

+++++++++++++++++++++++++++++++++++++++

Katerina

Atsikėliau šiandien sunkiai po vakar, nes jaučiausi prastai. Pasižiūrėjusi į laikrodį, pamačiau, kad buvo be penkiolikos aštuonios. Kadangi man visada patiko daryti dalykus sklandžiai, susirūpinau, ar spėsiu į pamoką. Nors neretai buvau optimistė, šiandien jausmas buvo kitoks. Atrodo, kad mano energija buvo išseko, ir man reikėjo pastangų, kad įveikčiau šį jausmą.

Aš visuomet buvau ta, kuri sugebėjo išlaikyti pusiausvyrą draugų grupėje. Aš esu emocinė atrama, visada žinodama, kaip paguosti kitus. Kai atsisėdau šalia Karolinos, pajutau, kad jos nerimas apima ir mane. „Ką daryti, jei naujokas nepritaps?", – mintys suko mano galvą. Karolina buvo mano uola, bet šįryt ji atrodė labiau susikaupusi ir įsitempusi nei įprastai.

Kai klasėje pasirodė mokytoja, pranešusi, kad atvyks naujokas, mano širdis pradėjo plakti greičiau. Kaip ir Karolina, aš norėjau, kad viskas vyktų sklandžiai, ir kad naujokas jaustųsi priimtas. Galvojau apie tai, kaip galėčiau jam padėti – galbūt sušvelninti įtampą, parodyti mokyklos kampelius, kur galima atsipalaiduoti, o gal net kartu pavakarieniauti po pamokų?

Kai naujokas pagaliau atėjo, mano mintys buvo pilnos vilties. Aš visada turėjau gebėjimą pastebėti kitus ir stengtis juos suprasti. Pamačiusi jį, suvokiau, kad jo buvimas gali būti mūsų grupės atgaiva. „Gal jis ne tik įneš naujų idėjų, bet ir taps mūsų draugu", – pagalvojau, stebėdama, kaip jis prisijungia prie mūsų. Tuo metu pajutau šilumą, nes žinojau, kad galiu prisidėti prie jo integracijos.

+++++++++++++++++++++++++++++++++++++++

Semas

Pamokos baigėsi ketvirtą valandą vakaro, ir aš jau galvojau apie vakarėlį, kuris turėtų įvykti šeštą. Nors daugelis galėtų manyti, kad vakarėliai yra tik linksmybės, aš juos laikiau galimybe sukurti naujas draugystes. Paskutinį kartą, kai buvo naujokas, visi džiaugėsi, todėl šį kartą tikėjausi, kad bus panašiai. Man patiko stebėti, kaip nauji žmonės bando įsilieti į mūsų grupę. Tai visada buvo įdomu ir net šiek tiek jaudino.

Aš visada buvau tas, kuris sugebėjo matyti situaciją iš įvairių pusių. Nors aš buvau drąsesnis ir labiau išsiskiriantis, turiu gebėjimą ramiai išanalizuoti dalykus. Aš esu labai smalsus ir nuolat noriu sužinoti apie kitus – tiek apie jų pomėgius, tiek apie jų baimes. Tai padėjo man tapti draugišku ir patikimu draugu. Visuomet buvau dėkingas, kad jis mane pažįsta ir supranta, nes kai man būdavo sunku, jis žinojo, kaip padėti.

Kai naujokas atvyko į klasę, aš jaučiausi šiek tiek nervingai. „Ar jis atitiks mūsų lūkesčius? Ar jis bus toks pat nuostabus, kaip Katerina ar Karolina?", – mintyse galvojau. Supratau, kad turėsiu būti atviras ir draugiškas, kad jam būtų lengviau. Tai buvo mūsų proga parodyti, kad mūsų grupė yra priimančioji ir kad mes visi kartu galime būti puiki komanda.

Vakarėlio metu stengiausi, kad visi jaustųsi patogiai. Aš buvau atsakingas už muziką, ir žinojau, kad teisingai pasirinkta muzika gali sukurti puikią atmosferą. Viskas atrodė gerai, kol Semas pasakė, kad naujokas vėlai atvyko. „Kas gi jam nutiko?", – užsiklausiau, o nerimas augo. Žinojau, kad vakarėlis gali tapti ne tik linksmybėmis, bet ir proga susivienyti, kad atskleistume savo draugystę.

+++++++++++++++++++++++++++++++++++++++

Simas

Kai pamokos baigėsi, man į galvą šovė mintis, kad naujokas dar neatėjo į vakarėlį. Jaudinausi, nes žinojau, kad tokiomis progomis visada atsiranda šiek tiek nerimo. „Ar jis pamiršo? Ar jis atsisakė?", – mintys ėmė suktis galvoje. Paskambinau jam, nes visada buvau tas, kuris stengiasi išlaikyti ryšį su žmonėmis.

Aš esu šiek tiek labiau drąsus nei Semas. Jis mėgo kalbėtis su kitais ir neretai buvo pirmas, kuris priimdavo naujus žmones į draugiją. Tačiau šįkart, kai girdėjau naujoko balsą telefonu ir jis skundėsi, kad kažkas jį vejasi, širdis tiesiog sustojo. Aš buvau kupinas baimės ir nežinojimo, o man tai buvo nesuvokiama. 

- Ar viskas gerai? – paklausiau, bet jaučiau, kad jis buvo išsigandęs.

- Ne, mane kažkas seka, Simai, ir man labai baisu. - Pasako jis man. 

Vakarėlyje aš visada mėgstu linksminti visus, stengdamasis sukurti šiltą atmosferą. Galbūt tai buvo mano būdas užmaskuoti savo baimes ir nerimą. Dauguma mano draugų žinojo, kad esu šiek tiek juokdarys, ir aš norėjau, kad visi jaustųsi gerai. Bet šį vakarą, kai sužinojau apie naujoko situaciją, humoras atrodė visiškai nereikalingas.

- Kur gi tu esi, naujoke? - garsiai paklausiau savęs. Minutės, atrodo, kaip valandos, bet naujoko nė ženklo. 

Staiga pamatau Karoliną, stovinčią prie lauko durų ir besijaudinančią taip pat kaip ir aš. 

- Ar naujokas jau čia? - paklausia ji manęs, bet aš jai atsakau, kad jis dar nepasirodė. Ji pradeda dar labiau jaudintis. Staiga mes išgirstame keistą garsą. 

Bėgdamas su Karolina į naujoko paieškas, nervingai galvojau, ką pasakysiu. „Kaip mes galime jam padėti?", – mąsčiau, bandydamas suvaldyti nerimą. Nors man patiko, kad vakarėliai suartina žmones, šis incidentas privertė mane suvokti, kad draugystė ir rūpestis apie kitus yra dar svarbiau nei bet kokia linksmybė.