Paslaptis po šypsenomis (Atnaujinta versija)

20 skyrius. Rasta name.

- Karolina –

Šiandien sekmadienis. Liko penkios dienos iki šventės. Dabar yra be penkių aštuonios, todėl manau, kad mums reikėtų pradėti ieškoti Penelopės, tačiau man kol kas niekas nepritaria : tėvai nenori, kad mes eitume ir kažkur bastytumėmės, nes, kaip jie teigia, mus nori nužudyti du psichiniai ligoniai, o mano draugai tiesiog bijo arba nenori prieštarauti tėvams ir dėl to, mano nuomone, mes Penelopės Parker tikrai neišgelbėsime, ar ne? Kartais tiesiog norėčiau, kad visi manęs paklausytų, bet žinau, kad jei susireikšminsiu, prieš mane jie visi sukils ir tada jau mums šakės. ( Jei pagalvojote, kad save laikau pačia protingiausia, tai jūs labai klystate, nes tikrai savęs tokia nelaikau, nors daugelis taip mano. Bet tik todėl kad manęs nepažįsta kaip tikros draugės. ) Bet, iš tiesų, manau, turėtume vis vien jos ieškoti, nes mes dar kartą jiems, turiu omeny žudikams, pralaimėtume, o aš to tikrai nenoriu, taigi laikas pradėti savo paiešką. Prieinu prie savo trijų draugų, kurie vos tik man prasižiojus, jau ruošiasi mane užtildyti. Tačiau aš juos nutildau ir pasakau :

- Manau, mes turėtume jei padėti, bent jau pabandyti, nes, mano nuomone, jei mes nieko nedarysime, tai bus dar blogiau, beje, ir jūs tą žinote, ar ne? – jie, visi mano draugai į mane pasižiūri ir Semas man pasako :

- Jei mes tau padėsime, turi prižadėti vieną dalyką. – Jo balsas skamba baugiai, tačiau jis tęsia toliau, - tu turėsi už mus padaryti namų darbus, kurių neturime. – Aš nieko nesuprantu, ką jis man ką tik pasakė, bet netrukus suprantu, kaip ir kiti. Staiga išlenda Semo mama ir mums pasako :

- Aš viską girdėjau, bet leisiu jums išeiti, nes pati pagalvojau, kad jei to jums neleisime, tai tada mes leisime tai Penelopei mirti ir būsime tokie patys, kaip ir tie žudikai. – Jo mama išeina, o mes pajudame iš savo vietų.

''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""

- Penelopė Parker ( prieš 4 val. ) –

Atsibundu visiškoje tamsoje ir nesuprantu, kur aš esu. Kažkokiame apleistame rūsyje? Gal name? O gal miške? Atsakymo nežinau, nes kol kas nieko nematau, todėl kad čia aklinai tamsu. Ruošiuosi eiti, bet... ar tai... grindys? Taip, manau tai yra namas arba rūsys. Tikrai jau ne miškas. Atrodo, kad užčiuopiau kažkokį objektą. Tada randu sieną. Gal netyčia rasiu ir duris? Juk, jei tai koks nors namas ar rūsys, ypač senas, jame tikrai bus durys. ( Seno statymo namuose dažniausiai yra durys, nes tada dar žmonės neturėjo nieko gero ir išmanaus, beje, jas būtų lengviau išlaužti, tačiau jei tai naujos statybos namas, tai man šakės, nes jų net pajudinti neįmanoma, o ką jau kalbėti apie ką nors kitką. ) Vaikštau jau ramiau, nes žinau, kad esu gyva, bent jau dabar. Tada kažką išgirstu. Manau, tai mano pagrbėja ar pagrobėjas, ar pagrobėjai. Tiesa, jie buvo du. Prie manęs atsidaro durys ir aš pasitraukiu nuo jų. Žinau, kad galiu bandyti bėgti, bet tada tikrai jie mane nužudys. Įdomu, ką jie man padarys. Kai jau ruošiuosi mirti, žudikas tiesiog pro mane praeina ir atsisėda ant fotelio – minkšto ir gražaus.

- Ko jūs iš manęs norite? – paklausiu kažkieno. Niekas man neatsako, todėl pabandau dar kartą, - gali bent jau man pasakyti, kur aš?

- Jis tau nieko nesakys. – Atsklinda balsas iš kitos pusės. Tai moters balsas. Vadinasi, tas kuris sėdi yra vyras. Tačiau kodėl jis man nieko nesako? Gal bijo, kad pabėgsiu sužinojusi kur aš esu? O gal...? Tik dabar suprantu, kodėl jis man nieko nesako. Jis bijo. Tačiau ne manęs. O jos, kitos žudikės. Jis jos klauso. Taigi, manau, kad ji vadovauja. Tačiau man vis dar ramybės neduoda vienas dalykas : aš tą balsą pažįstu. Jis man kažkus girdėtas. Bandau mąstyti ir suprantu, kad aš tą merginą pažįstu.

''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""

- Karolina –