Paslaptis po šypsenomis (Atnaujinta versija)

25 skyrius. Finalas.

- Karolina -

Mes bandome prasibrauti pro minią, kuri yra milžiniška net ir šiai salei. Bet šiaip ne taip mums pavyksta nueiti prie išėjimo. Bėgame ilgais ir išpuoštais mokyklos koridoriais. Mes pagaliau išeiname iš mokyklos ir pasukame link to namo, kuris, galimai, yra vietu, kur viskas baigsis - žudikai pralaimės. Mes prieiname tą namą, kuris atrodo visai gražiai, nors ir yra šiek tiek apgriuvęs, tačiau jis nėra žiauriai baisus, kaip koks senas pastatas, kuris yra medinis ir visisškai nemodernus. Šis namas ganėtini modernus, tik tiek, kad senas, bet nieko daugiau blogo jame nemačiau. Dabar tik galvojau, kaip mes jį galėjome praleisti. Juk tai buvo taip aišku nuo pat pradžių. Galėjome sustabdyti mirtis ir niekas nebūtų nukentėjas. O gal aš klystu? Gal vis dėlto būtų? Atsakymo negausiu, nes viskas liko jau praeityje.

- Gerai, ką dabar darysime? - paklausia Katerina, kai būname taip arti, kad net ranka galėčiau pasiekti namo sieną.

- Na, susiskirstykime taip : aš su tavimi, Katerina, o Semas, kaip visada su Simu. - Visi linktelime ir įeiname į namą. - Kadangi šis namas didelis, keturių aukštų. - Pradedu aš. - Mes apžiūrėsime rūsį ir pirmą aukštą, o jūs eisite į antrą aukštą ir palėpę. - Man baigus, visi kimbame į darbus, kadngi laiko vis mažėje, o mes dar turime daug ką padaryti. Aš su Katerina pirma nueiname į rūsį, nes, mūsų nuomone, ten bus daugiausia informacijos. Po truputėlį, mažais žingsneliais žengiame į rūsį, nes abi bijome, kad ten iššoks žudikas ir mus nužudys. Pagaliau mes nusileidžiame ir, kaip mes neklydome, randame labai daug informacijos : visokiausių straipsnių apie nužudytuosius, knygų, nuotraukų, kurios yra ne tik mūsų, bet ir aukų, kurias nužudė, visokiausių užrašų ir dar daugybę visko. Čia tikrai žudikų slaptavietė. Pagaliau radome, tai ko norėjome. Aš nueinu į dešinę pusę, o Katerina į kairę.

- Čia labai kraupu, primena psichopatų slėptuvę, kurioje kankino žmones. - Pasako su išgąsčiu Katerina. Nerandu nieko, kas išduotų jų tapatybes, todėl paklausiu Katerinos :

- Ar ką nors randi, kas mums būtų naudinga?

- Ne, tik senus vadovėlius, pribraukytas knygas ir nieko gero, - nusivylusi pasako Katerina.

- Aš taip pat, - perspėju ją. - Tačiau gal mūsų berniukai ką nors rado. Kažkam reikėtų nueiti pažiūrėti, ar jie dar gyvi. - Pasakau aš. Katerina sunerimsta.

- Bet kaip tu? Juk tave gali užpulti. - Pasiteirauja Katerina, o aš ją nuraminu :

- Jei mane nužudys, bent jau žinosite, kad nesu žudikė. - Ji man nusišypso ir palieka mane. Nieko gero nepešusi iš savo pusės pereinu prie Katerinos pusės. - Čia turi būti kažkas, ko mes nematome. Nebent...? - staiga kai ką suprantu. - Nebent, viską atskleidžia nuotraukos. - Kai noriu jas pasižiūrėti, užkliūvu už dėžės ir nukrentu, kartu su savimi numesdama dėžes. Mano laimei, garsas buvo nedidelis. Giliai atsikvepiu. Staiga pamatau vieną dalyką. Tai suknelė ir kažkoks kostiumas. Vadinasi, jie tikrai yra vakarėlyje. Tačiau kažkur tikrai mačiau tokią suknelę.

- Grįžau. - Pasako Katerina. - Jiems viskas gerai.

- Vienas iš žudikų yra apsirengęs į paukštį panašia suknele. Ir... - aš negaliu užbaigti sakinio.

- Ir...? - aš sukaupiu jėgas ir pasakau :

- Tu nebuvai nuėjusi pas juos. Nes tu esi žudikė. - Aš atsisuku į ją. Katerina šypsosi.

- Sveikinu, pagaliau susipratai. - Taip pasakiusi, ji suploja rankomis.

- Bet kodėl? - paklausiu jos.

- Nes man pabodo gyventi normaliai. Aš neturiu jokio motyvo, nebent skaitai, kad motyvas ,,esu gimusi žudyti iš prigimties" yra motyvas. - Atsako man ji.