Paslaptis po šypsenomis (Atnaujinta versija)

23 skyrius. Traukinys.

- Karolina –

Liko tik dvi dienos. Dabar trečiadienis. Po vakar vakaro nutikimų esu, kad ir kaip bebūtų keista, atsigavusi, nes jaučiuosi gerai, o tai yra labai neįprasta. Be to, ne aš viena taip jaučiuosi – matosi, kad ir kiti jaučiasi ganėtinai gerai, nepaisant to, kad buvo nužudytas dar vienas žmogus. Tačiau gal mes jau prie to įpratome? Gal jau mes esame atsparūs kažkokiems nužudymams bei kraujui? Anksčiau man nepatiko kraujas, tačiau dabar, jis yra beveik, kaip mano antras vardas. Galėčiau pasivadinti krauju. Kaip ironiška, kad kas man labiausiai nepatiko, dabar tai mano matomiausi dalykai. O gal taip ir geriau? Gal taip įveiksiu savo baimes? Nežinau. Noriu keltis iš lovos, tačiau man suskausta šoną. Vos nesusklykiu iš netikėto skausmo, tačiau susilaikau, nes nenoriu pažadinti kitų. Žvilgteliu į šoną ir pamatau, kad man ten yra įdurta. Su peiliu? Nuo kada tai atsitiko? Gal vakar? Tačiau vakar manęs niekas nebuvo užpuolęs. Kas taip padarė? Turi būti logiškas paaiškinimas, tačiau dabar jo negaliu sugalvoti. Kaip visada apsirengiu savo mėgstamiausiais drabužiais ir mąstau, kaip galėčiau paslėpti šią nesąmonę. „Nekenčiu žudikų." pagalvoju aš. Kaip jie drįsta? Tačiau jie daug ką drįsta. Tada gaunu žinutę. „Kadangi mūsų slapstymosi dienos baigiasi mes tik norėjome, kad tu mus prisimintum." Prisiminčiau? Ne, rimtai, jie jau nuėjo per toli. Bet man neduoda ramybės kitas klausimas : jei jie čia buvo, kodėl manęs nenužudė arba bent vieno iš mano draugų? Juk tiesiog galėjo perpjauti mums kaklus ir mes būtume mirę. Jie kažką planuoja. Tik dar nežinau ką. Pradeda keltis ir kiti mano draugai. Ką man dabar daryti? „Galvok, galvok, galvok!" rėkiu ant savęs. Įdomu, ką dabar galvoja žudikai? Gal džiaugiasi? Ne, jie tiesiog juokiasi savo psichiniais balsais. Tačiau kadangi liko tik dvi dienos man kyla minčių : ką jie sugalvojo dabar? Kas ir kaip tas žmogus mirs?

''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''

- Ema Valenger –

Esu daktarė ir mane šiandien pakvietė pravesti paskaitą apie daktaro profesiją, kad kai kuriuos žmones patraukčiau eiti šiuo keliu. Lengviau nebūna, ar ne? Tiesą sakant, mane šiuo keliu privertė eiti mano mama, taigi galiu tik pasakyti vaikams, kad nesirinktų šios profesijos, jei nenori, nes ji jiems bus nuobodi. Štai ką galėčiau pasakyti. Bet aš neturiu kito pasirinkimo, ar ne? Juk vis vien turiu bent jau kažkiek pakalbėti apie šios profesijos pliusus. ,,Juk jie tik vaikai, juos turi būti lengva įtikinti." pagalvoju aš. O gal aš klystu? Nežinau, bet... Mano mintis nutraukia vienas garsas, kuris manęs vos neišgąsdina mirtinai. Tačiau, mano nuomone, kad ir kiek aš bekalbėčiau, tai jų nuomonės nepakeis, jei nenorės to mokytis, tai vis tiek ir nesimokys. Tai labai logiška. Ir vėl tas garsas. Iš kur jis sklinda? Jei kas bando mane išgąsdinti tai jam sekasi. Bet, kiek aš žinau, čia tokių dalykų niekas nedaro. Bet visko gali pasitaikyti, ar ne taip? Netikėtai gaunu žinutę. ,,Šis garsas rodo tavo mirties laiką. Jei suprasi išgyvensi, o jei ne..." Žmogus, parašęs man, nebaigia savo minties, o tai reiškia, kad man bus galas. Gerai, klausausi. Pasigirsta vėl tas pats garsas, koks buvo girdimas pirmąjį kartą. Tada antras ir...? Nieko? Kaip galima kažką suprasti iš dviejų garsų? Staiga kažkas prabėga ir aš suklykiu iš baimės. Ne, man tikrai jau darosi baisu. Staiga man kažkas paskambina. Atsiliepiu :

- Klausau? - mandagiai pasisveikinu.

- Kaip tu jautiesi, Ema Valenger, kai žinai, kad šiandien tu mirsi? - paklausia manęs kažkas su užkoduotu balsu. Greičiausiai tai žudikas.

- Na, jaučiuosi visai neblogai, nes netikiu, kad tu mane pažįsti ir net žinai, kur aš gyvenu, taigi...

- Oooo... aš tikrai žinau, kur tu gyveni. Gali tuo neabejoti. Verčiau pradėk abejoti, ar tau tikrai verta eiti į mokyklą dėstyti paskaitą apie gydytojo profesiją. - Grasinamai man kalba kažkas.