Paslaptis po šypsenomis (Atnaujinta versija)

14 skyrius. Dingusi elektra.

- Karolina -

,, Liko tik viena savaitė ir keturios dienos ". Tokia mano pirmoji mintis, kai atsikeliu. Nuo vakar esu vis dar mieguista, tačiau jau jaučiuosi geriau. Pasižiūriu į kalendorių ir pamatau, kad šiandien pirmadienis. Dabar yra be penkiolikos aštuonios. Bent jau tiek gerai, kad galėsime šiandien per visas pamokas. Tai visai malonu iš pavaduotojos Lamen pusės, nes ji mums skolinga paaiškinimą, kodėl nepasakė tiesos policijai ir detektyvams. Greičiausiai, mes to niekada nesužinosime. Atsikeliu iš lovos, išsivalau dantis, nusiprausiu, nes po vakarėlio dvokiu alkoholiu, nors jo visai nevartojau, bet vis tiek. Tikėkimės, kad šiandien viskas bus gerai ir niekas... Neužbaigiu savo minties, nes žinau, kad kažkas mirs. Manau, mirs dar keturi žmonės. Įdomu, kur galėtume rasti raidę ,, N "? Gal kokioje lietuvių kalbos klasėje? Svarbu, kad mes jau žinome kokios raidės ieškome ir tai suteikia mums tokio šiokio pranašumo bent jau čia, nes žudymo srityje mums visai nesiseka. Nulipu laiptais žemyn, bet tada suprantu, kad palikau kuprinę ir vėl lipu į antrą aukštą. ,, Sportas sveikata " pagalvoju aš, kai užplipu į antrą aukštą. Kai pasiimu kuprinę už manęs staiga kažkas sujuda. Aš trumpai klykteliu ir trenkiu kažkam per galvą. Tai buvo Simas. Bandau jo atsiprašyti, bet jis tik pasako, kad jam viskas gerai ir paaiškina, kad pats kaltas dėl to kad nepasisveikino. Mane tai nuramina, beje, jis paklausia : ,, Kuris iš mūsų būtų taip nepasielgęs? ". Man tai padeda, tačiau noriu jo kai ko paklausti jau seniai, bet dar neišdrįsau.

- Simai, galiu paklausti? - jis man linkteli ir pasako :

- Bet kada. - Sukaupiu savo drąsą ir paklausiu jo :

- Jei reikėtų gelbėti mane ir Kateriną, ką tu pasirinktum? - Simas pasižiūri į mane kreivai, bet man atsako :

- Tave, nes myliu tave, o ne Kateriną, nors ji ir tikisi to. - Mes abu pradedame juoktis. Jis dar priduria : - Gerai, kad jie abu miega, tiesa?

- Tiesa, - atsako už mane, net man neleidusi Katerina prabilti. Mes abu pasisukame į ją. Katerina, atrodo, žiauriai įniršusi. ,, Mums galas " pagalvoju aš. Tačiau ji supykusi prikelia Semą, gal reikėtų sakyti prižadina, bet tai nesvarbu. Semas nieko nesuprasdamas atsisuka į ją ir ji jam pasako :

- Karolina myli Simą. Visą laiką jį mylėjo. Tu to nežinai, nes ji tai gerai slėpė, bet aš jau buvau tai mačiusi, bet galvojau, kad ji pasitaisys, bet ji yra tik sumauta kalė, kuri negali būti rami, kol kažkam nesugadina gyvenimo. - Ji tai pasakė. Viskas. Semas atsistoja ir paklausia manęs :

- Ar tai tiesa? - aš jam to negaliu pasakyti, bet nuleidžiu gavą, kad jis tai suprastų. Nenoriu žiūrėti jam į akis, net negaliu pažvelgti, nes jei tai padarysiu ištirpsiu iš gėdos. Simas protingai pasišalina, o paskui jį išeina labai laiminga Katerina. Kodėl ji taip pasielgė? Semas prieina prie manęs ir man pasako :

- Gal tu manei, kad tai teisinga, bet tai nėra gerai. Tu turėjei, ne, privalėjai man tai pranešti. Bet tu to nepadarei. Kodėl? Ne, man nereikia tavo atsakymo. Nenoriu girdėti šiandien net tavo balso. Gal niekada nenorėsiu jo girdėti. - Jis tai man paskakė su tokia panieka, kad net nebuvau tokios girdėjusi. Aš jo paklausiu :

- Ar galėsi man kada nors atleisti? - Semas tik pasižiūri į mane ir atsako :

- Nežinau... Supranti, tokia žaizda neužgyja greitai gal net... Gal net ji niekada ir neužgis. - Jis uždaro duris ir išeina. Lieku viena. Per visą savo gyvenimą niekada nesijaučiau tokia vieniša kaip dabar jaučiuosi. Man galvoje sukasi tik jo žodžiai : ,, Gal net ji niekada ir neužgis. ". Atsiremiu į lovos kraštą ir pradedu verkti. Kaip galėsiu eiti į mokyklą? Kaip ką nors galėsiu su juo daryti? Juk mes turėsime mokykloje praleisti kokias šešias valandas kartu. Gal man neiti? Gal visiems būtų geriau jei būčiau mirusi? Pasižiūriu į laiką ir pamatau, kad liko trys minutės iki pirmos pamokos, tačiau mums suteikiama galimybė šiandien pavėluoti penkias minutes. Kai nusiraminu nusileidžiu į apačią. Kai jau pagalvoju, kad blogiau dabar būti jau nebegali pasirodo Semo motina. Tai dar blogiau. Jau galvoju, kad ji mane aprėks, bet ji man nusišypso ir praeina pro šalį, nieko nesakydama. Aš jai atsakau tuo pačiu. Pasiimu kuprinę nuo kėdės ir viena išeinu į lauką. Einu į mokyklą taip pat viena, bet vienatvė kur kas geiau nei kalbėtis su kažkuo ir manyti, kad viskas pasitaisys, nors tik apgaudinėtum pats save. Semas man niekada neatleis. Jau būnu prie mokyklos, kai man paskambina nežinomas numeris.